NE GYVYBĖS DRAUDIMO TEORINIAI IR PRAKTINIAI ASPEKTAI

 

 

 

 

ĮVADAS

   Šiandieninėje literatūroje vis dažniau kalbama apie paslaugų ekonomiką. Paslaugos, kaip ir prekės, skirtos tam tikriems žmonių poreikiams tenkinti. Be to paslaugų sfera yra vienintelė ekonomikos sritis, kur kuriamas socialinis produktas (pvz., transportas, švietimas, sveikatos apsauga ir pan.).

 Paslaugos, kurios dalyvauja mainų procese, vadinamos komercinėmis arba mokamomis ir realizuojamos rinkoje už tam tikrą kainą, o jų suteikimo išlaidos įtraukiamos į bendrąją ūkio apyvartą per valstybės mokesčių sistemą. Paslauga rinkoje įgauna visus prekei būdingus požymius: turi savo gyvavimo ciklą, įgauna piniginę vertės išraišką pagal galiojančius paklausos ir pasiūlos dėsnius ir visų svarbiausia – tenkina vartotojų poreikius. Tačiau paslauga poreikių tenkinimo piramidėje stovi aukštesniame lygyje nei maistas, drabužiai ar būstas. Todėl poreikis paslaugoms atsiranda, kai didėja gyvenimo intensyvumas (laiko ekonomijos tendencija), keičiasi visuomenės išsivystymo lygis ir pan.

   Plačiai žinomo amerikiečio A.Maslow poreikių hierarchijos piramidėje iškart po fiziologinių poreikių seka poreikiai saugumui. Žmogus visuomet siekia būti saugus, apsaugoti artimuosius, savo turtą, todėl galimų rizikų sumažinimui, saugumo padidinimui naudoja įvairius draudimo elementus ir formas. Įvykus draudimo sutartyje numatytam įvykiui, yra sušvelninamas dėl jo atsiradęs poveikis. Be to draudimas gali tarnauti ir kaip efektyvi taupymo forma. Jo apsauga padeda nelaimės ištiktiems žmonėms nepražūti, neleidžia tapti našta visuomenei. Todėl draudimą socialiniu požiūriu galima vertinti kaip žmonių gerbūvio, turtinių skirtumų tarp atskirų visuomenės sluoksnių mažinimo priemonę. Ekonominiu požiūriu draudimas yra būtinas kaip vystymosi ir klestėjimo sąlyga, nes priešingu atveju tektų atsisakyti svarbių sumanymų.

   Nepaisant ne gyvybės draudimo paslaugų svarbaus vaidmens finansinių paslaugų rinkoje, dauguma Lietuvos gyventojų nesuvokia ne gyvybės draudimo esmės ir paskirties, teikiamos naudos. Taigi šioje srityje būtina rengti daugiau publikacijų, kuriose būtų gvildenami ne gyvybės draudimo veiklos teoriniai ir praktiniai aspektai. Dar vis besikuriančioje Lietuvos ne gyvybės draudimo sistemoje egzistuoja nemažai problemų, todėl labai aktualu jas analizuoti ir ieškoti būdų toms problemoms spręsti.

Tyrimo objektas- ne gyvybės draudimas.

Tyrimo tikslas-  išnagrinėjus ir įvertintinus Lietuvos ne gyvybės draudimo rinką,  nustatyti ne gyvybės draudimo rinkos augimo perspektyvas.

Tyrimo tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai:

1) išnagrinėti ne gyvybės draudimo esmę ir sąvoką;

2) pateikti  ne gyvybės draudimo klasifikavimą;

3) išanalizuoti Lietuvos  ne gyvybės draudimo sistemą;

4) ištirti ne gyvybės draudimo pokyčius Lietuvai tapus ES nare;

5) nustatyti veiksnius sąlygojančius rinkos augimą;

6) įvertinti ne gyvybės draudimo rinkos augimo perspektyvas.

Pagrindiniai tyrimo metodai, kuriais vadovautasi tiriant šalies ne gyvybės draudimo rinką yra literatūros analizė ir sintezė, aprašomasis, grafinis būdas, duomenų analizė, sisteminimas ir apibendrinimas. Vertinant rinkos augimo perspektyvas, vadovautasi analitinio dinamikos eilučių išlyginimo metodu.

Ne gyvybės draudimui analizuoti darbe naudotasi Lietuvos Respublikos įstatymais, normatyviniais aktais, reglamentuojančiais draudimo veiklą, remtasi atitinkamų Europos Sąjungos direktyvų, nuostatomis. Atliekant tyrimus  panaudoti Lietuvos Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos surinkti, Lietuvos ne gyvybės draudimo įmonių veiklą atspindintys statistiniai duomenys.

Darbe įvertintos šalies ne gyvybės draudimo rinkos plėtimąsi lemiančios aplinkybės bei pateikti pasiūlymai, atsižvelgiant į ne gyvybės draudimo rinkos efektyvumą.

Tyrimų laikotarpis: 1998-2002m.

Straipsnis “Ne gyvybės teoriniai ir praktiniai aspektai” bus išspausdintas mokslinės konferencijos “Jaunasis mokslininkas 2004” pranešimų medžiagoje.

1. NE GYVYBĖS DRAUDIMO TEORINIAI ASPEKTAI

                                                            Ne gyvybės draudimo esmė ir sąvoka

Su draudimo kompanijomis ir jų veikla žmonės susiduria kasdien, nori jie to ar ne ir tai tęsiasi jau ne vieną tūkstantį metų.

Draudimas atsirado apie 4500 m.pr.Kr. Kinijoje, vietiniams pirkliams plukdant savo krovinius vandeningomis Kinijos upėmis, kroviniai dažnai nuskęsdavo. Todėl tie pirkliai įkūrė laikinas sąjungas. Laivui nuskendus, nuostolius patirdavo visi sąjungos nariai, o ne vienas, kuriam būtų labai sunku vienam pakelti visų nuostolių naštą. Tai ir buvo pati draudimo pradžia.

400 m.pr.Kr. senojoje antikinėje Graikijoje egzistavo tarsi socialinis draudimas žūties kare atveju. Tai buvo savotiškos draudimo kompanijos, kurios rinkdavo įnašus, bausdavo juos nemokančius, laidodavo žuvusius, mokėdavo pašalpas našlėms.

Draudimas – kaip ekonomikos šaka susiformavo XIII a., būtent tada draudimo operacija buvo atskirta nuo paskolos suteikimo. Seniausia iki šiol draudimo sutartis buvo pasirašyta 1347 metais.

Pirma, panaši į dabartinę draudimo rūšis buvo jūrų draudimas. Pirma draudimo bendrovė buvo įsteigta 1424 metais Genujoje. Ji draudė sausuma ir jūra keliaujantį transportą.

Iki XX a. draudimas vystėsi trimis kryptimis: gaisrų, jūros ir gyvybės. XX amžiuje labai išaugo draudimo veiklos apimtys, atsirado naujos draudimo rūšys, kurių dabar jau yra virš 200.

Lietuvos teritorijoje draudimas, kaip verslas, atsirado tik XIX amžiuje.

Ir šiais laikais įvairi žmogaus veikla, ypač ūkinė, dažnai siejama su kokia nors rizika. Pirkėjas rizikuoja įsigyti nekokybišką pirkinį, tiekėjas krovinį ar transporto priemonę ir t.t. Norint išvengti minėtų ir panašių atvejų: bankininkams – laiku ar visiškai negauti savų pinigų, keleiviams – pavėluoti, vežėjams – sugadinti arba prarasti palengvinti jų padarinius, imamasi įvairiausių priemonių: specialių kokybės kontrolės priemonių, “saugių” kreditavimo sąlygų, arbitražų ir daugelio kitų.

Suprantama, kad kai kurių minėtų įvykių sunku, o dažnai ir neįmanoma išvengti. Šie įvykiai yra tradiciniai šiuolaikinių finansinių sandorių, vadinamų draudimu, objektai. Kiekvieno iš minėtų įvykių pasirodymo atskirai dažniausiai neįmanoma numatyti, tačiau, nagrinėjant daugybę tokių įvykių, aptinkami jų pasikartojimo dėsningumai. Tai leidžia juos iš anksto numatyti ir imtis priemonių, palengvinančių nepageidaujamas pasekmes.

Anot G.Girdzijausko (1999), ne gyvybės draudimu vadinama dėl draudiminio įvykio ir įstatymo ar sutarties pagrindu atsiradusi finansinė ūkinė veikla, ginanti ūkio subjektų ir piliečių turtinius interesus. Šių interesų gynimas pagrįstas piniginiais fondais, sudarytais iš tų ūkio subjektų ir piliečių (draudėjų) sumokėtų draudimo įmokų.

Ne gyvybės draudimo veiklą reglamentuoja sutartys, pagal kurias viena pusė (vadinama draudiku) mainais už mokestį (vadinama premija) įsipareigoja sumokėti kitai pusei (vadinamai draudėju) tam tikrą pinigų sumą arba jos ekvivalentą natūra, jei įvyks draudėjo interesus pažeidžiantis įvykis.

Ne gyvybės draudimo esmė yra ta, kad nuostolius solidariai padengia visi draudimo dalyviai. Tai tam tikros rūšies kooperacija kovojant su stichinių nelaimių padariniais ar prieštaravimais, atsirandančiais visuomenėje dėl jos narių turtinių interesų skirtingumo.

Mokslininkai Blaud (1998), Suško (1995), Čepinskis (1999) ir daugelis kitų draudimą priskiria finansų sričiai.

Draudimo paslaugų šakos skyrimas į gyvybės ir negyvybės, yra reglamentuotas 1973 m. Europos ekonominės bendrijos Tarybos Pirmojoje direktyvoje dėl įstatymų, norminių aktų ir administracinių nuostatų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos pradėjimu ir vykdymu, suderinimo. Šioje direktyvoje nustatyta, kad ne gyvybės veiklą turi vykdyti atskiros įmonės, kurioms numatyti skirtingi reikalavimai atskirų draudimo šakų įmonių mokumui, techninių rezervų suformavimui, apibrėžtos investavimo galimybės.

Lietuvoje ne gyvybės draudimas teisiškai reglamentuotas 1996 m., priėmus Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymą. 2003 m. rugsėjo 18 d. priimtas naujas Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymas, atitinkantis ES Pirmojoje Direktyvoje keliamus reikalavimus draudimo veiklai.

Studijuojant užsienio šalių literatūrą, randama įvairių ne gyvybės draudimą nusakančių  sąvokų: ne gyvybės draudimas vadinamas bendruoju draudimu, turto draudimu, trumpo laikotarpio draudimo veikla. Sąvoka “bendrasis draudimas” atspindi tą įvairovę skirtingų draudimo rūšių, kurios sudaro ne gyvybės draudimo paslaugų visumą. Tačiau Lietuvoje ši sąvoka skiriama apibūdinti kelių draudimo įmonių tarpusavio susitarimą bendrai suteikti draudimo apsaugą vienam ir tam pačiam draudimo objektui nuo tos pačios rizikos.

Terminas “ne gyvybės draudimas” yra kritikuojamas kai kurių Lietuvos draudimo specialistų, tačiau kaip reiktų pavadinti šią draudiminę šaką, nenurodoma.

Siekiant apibrėžti ne gyvybės draudimo sąvoką, apibrėžimo, kuris apimtų visas šios šakos draudimo paslaugų grupes, nėra. Tiksliausia ne gyvybės draudimą apibūdinti kaip draudimą, apimantį turtą, bei finansinius nuostolius.

1.2. Ne gyvybės draudimo klasifikavimas

Apdraustinų objektų įvairovė, draudiminės apsaugos apimties skirtumai, skirtingi draudimo sutarčių sudarymo pagrindai, sukelia draudimo klasifikacijos būtinybę. Kitaip sakant, yra reikalingas sistemiškas išrūšiavimas arba sugrupavimas tarpusavyje susijusių ir priklausomų vienarūšių draudimo srities sąvokų, kurias būtų galima santykinai atriboti nuo kitų, priskirtinų kitoms grupėms – klasifikacijos grandims.

Vienas labiausiai paplitusių ir, ko gero, labiausiai apibendrintas yra draudimo skirstymas į savanoriškąjį ir privalomąjį. Savanoriškojo draudimo sutartis draudėjai ir draudimo įmonės sudaro laisva valia, niekieno neverčiami. Privalomojo draudimo sutartis tiek draudėjai, tiek draudikai būna įpareigojami sudaryti atskiro teisės norminio akto, dažniausiai įstatymo, galia.

Skirstant ne gyvybės draudimo veiklą pagal draudžiamą objektą, yra išskiriamas asmens, turto ir finansinių nuostolių draudimas. Ne gyvybės draudime asmens draudimas apima draudimą nuo nelaimingų atsitikimų bei draudimą ligos atveju. Turto draudimas apima tas draudimo rūšis, kurių draudimo objektas yra materialus daiktas arba gyvūnas. Finansinių nuostolių draudimas apima tas draudimo rūšis, kurių draudimo objektas yra ne daiktas ir ne asmuo, o draudiminio įvykio metu atsiradę finansiniai nuostoliai, tai civilinės atsakomybės laidavimo, kredito draudimas ir pan.

Skirstymas pagal draudžiamo objekto nuosavybę vyksta atsižvelgiant į tai, kam priklauso draudžiamas objektas. Nuosavo draudimo atveju draudimo objektas yra draudėjui priklausantis daiktas ar turtas, svetimo draudimo atveju yra draudžiamas kitam asmeniui priklausantis daiktas ar turtas.

Skirstymas pagal draudžiančios įmonės nuosavybės formą vyksta pagal tai, kas yra šios veiklos vykdytojas bei atsakomybės už įsipareigojimus nešėjas. Valstybinio draudimo atveju, ne gyvybės draudimo veiklos nešėja yra valstybinė įstaiga ar organizacija. Privatus draudimas yra vykdomas per privačioms akcinėms bendrovėms, susivienijimams, bendrijoms ar privatiems asmenims priklausančias draudimo įmones.

Ne gyvybės draudimo veiklos skirstymas pagal draudimo formą priklauso nuo to, ar tam tikrų objektų draudimas nuo tam tikrų rizikų yra priverstinis ar pasirenkamas savo noru. Privalomojo draudimo rūšys yra nustatomos įstatymais bei teisinėmis normomis, savanoriškas draudimas yra vykdomas draudėjo ir draudimo įmonės susitarimu.

Skirstymas pagal interesų apsaugos orientaciją, ypač išskiriamas asmens ir verslo struktūrų draudimas.

Asmens draudimui priskiriami individualaus transporto priemonių draudimas (apimantis visas rizikos rūšis, kurios yra susiję su transporto priemonės naudojimusi), gyvenamųjų patalpų ir namų turto draudimas, asmens civilinės atsakomybės draudimas ir pan.).

Verslo draudimui priskiriamos šios draudimo rūšys:

* nuo visų rizikų (draudikas paprastai atlygina nuostolius, atsiradusius dėl visų žinomų stichinių ir griaunančio gamtos jėgų pasireiškimo);

   * jūrų draudimas;

   * civilinės atsakomybės draudimas;

   * finansinių nuostolių draudimas (draudėjui – verslininkui atlyginami nuostoliai, atsiradę dėl jo samdytų darbuotojų nesąžiningumo, nusikalstamo nerūpestingumo arba aplaidumo);

   * negautų arba sumažėjusių pajamų (pelno) draudimas (atlyginami draudėjo – verslininko nuostoliai, kai dėl gaisro ar kitokių nelaimingų atsitikimų nutrūksta gamyba ar technologinis ciklas).

Europos Sąjungos Pirmosios Direktyvos 16 straipsnyje ne gyvybės draudimas traktuojamas kaip draudimo šaka, kuriai priskiriamos draudimo rizikų bei draudimo objektų grupės. Toks ne gyvybės draudimo rizikų ir objektų klasifikavimas privalomas visoms šalims ES narėms. Todėl autorius mano, kad Lietuva, tapusi ES nare, yra priversta draudimą skirstyti į ne gyvybės ir gyvybės draudimo šakas. Siekdama narystės ES, Lietuva privalo suderinti šalyje galiojančias nuostatas su ES teisės aktų, reglamentuojančių draudimo veiklą, nuostatomis.

Analizuojant ES Pirmosios Direktyvos reikalavimų įgyvendinimą, reikia pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Draudimo įstatyme buvo į juos atsižvelgta.

ES Pirmojoje Direktyvoje ir Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme ne gyvybės draudimo šakai priskiriamos draudimo grupės pavaizduotos 1 lentelėje.

Reikia paminėti, kad Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme yra išskiriama dar viena ne gyvybės draudimo grupė – pagalbos draudimas.

Gausi klasifikavimo variantų įvairovė nusako ne gyvybės draudimo šakos paslaugų įvairovę. Tačiau analizuodama specialią literatūrą pastebėjau, kad ne gyvybės draudimui kaip paslaugų visumai nepakankamai skiriama dėmesio. To priežastis yra ta, kad ne gyvybės draudimas yra draudimo šakos pavadinimas, į kurį sujungta daugybė draudimo rūšių ir jas tirti kaip visumą yra pakankamai sudėtinga, todėl pagrindinis dėmesys skiriamas draudimo paslaugų grupių aprašymui.

1.1 lentelė

Ne gyvybės draudimo šakai priskiriamos draudimo grupės

ES Pirmojoje direktyvoje ir LR draudimo įstatyme

ES Pirmojoje direktyvoje ne gyvybės draudimo šakai priskiriamos draudimo grupės	LR draudimo įstatyme ne gyvybės draudimo šakai priskiriamos draudimo grupės
Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų	Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų
Draudimas ligos atveju	Draudimas ligos atveju
Sausumos transporto priemonių draudimas	Sausumos transporto priemonių draudimas
Geležinkelio transporto priemonių draudimas	Geležinkelio transporto priemonių draudimas
Skraidymo aparatų draudimas	Skraidymo aparatų draudimas
Laivų draudimas	Laivų draudimas
Vežamų krovinių draudimas	Vežamų krovinių draudimas
Draudimas nuo gaisro ir gamtinių jėgų	Turto (išskyrus 3,4,5,6,7 punktus) draudimas nuo gaisro ir gamtinių jėgų
Kitokios žalos turtui draudimas	Turto draudimas nuo kitų žalų (išskyrus 8 punktą)
Transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas	Sausumos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas
Skraidymo aparatų civilinės atsakomybės draudimas	Skraidymo aparatų civilinės atsakomybės draudimas
Laivų civilinės atsakomybės draudimas	Laivų civilinės atsakomybės draudimas
Bendrosios civilinės atsakomybės draudimas	Bendrosios civilinės atsakomybės draudimas
Kredito draudimas	Kredito draudimas
Laidavimo draudimas	Laidavimo draudimas
Finansinių nuostolių draudimas	Finansinių nuostolių draudimas
Teismo išlaidų draudimas	Teismo išlaidų draudimas
	Pagalbos draudimas

1.3. Perdraudimas

Kaip buvo minėta, ne gyvybės draudimas yra susijęs su rizika.

Perdraudimas suteikia galimybę apdrausti tokią riziką, kuri dėl savo dydžio arba pavojingumo galėtų viršyti finansinį ir ūkinį pajėgumą. Be to, perdraudimas sušvelnina neigiamą poveikį pirminio draudiko veiklai dėl netikėto draudiminių įvykių skaičiaus svyravimo, dėl infliacijos išaugusių kainų bei mokesčių šuolių. Pagaliau įvairios katastrofos kelia grėsmę normaliai draudimo įmonių veiklai, ypač tuomet, kai draudikas privalo mokėti draudimo išmokas pagal daugelį draudimo sutarčių dėl vieno ir to paties draudiminio įvykio.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme perdraudimas yra apibrėžiamas kaip draudimo įmonės prisiimtos draudimo rizikos dalies perdavimas kitai draudimo arba perdraudimo įmonei. Toks apibrėžimas aiškiai nusako perdraudimo esmę.

Rusų mokslininkas N.T.Balabanovas (2002) teigia, kad pagrindinė perdraudimo funkcija yra antrinis rizikos perdraudimas, kurio metu perskirstoma atsakomybė tarp keleto draudimo įmonių.

N.T.Balabanovas siūlo perdraudimą klasifikuoti į dvi rūšis pagal draudimo įmonių veiklos teoriją:  aktyvų ir pasyvų.

Aktyviajam perdraudimui priskiriamos užsienio šalių draudimo rizikos prisiėmimas. Pasyviajam perdraudimui priskiriamos savo šalies draudiminės rizikos perdavimas užsienio šalims.

Perdraudimo veikla tiek teorijoje, tiek ir praktikoje dažniausiai yra skirstoma į neprivalomąjį arba fakultatyvinį bei sutartinį perdraudimą.

Neprivalomuoju perdraudimu yra vadinama tokia perdraudimo veikla, kurios metu pirminio draudimo bei perdraudimo įmonės atskirai aptaria kiekvieną iš draudėjo perimtą riziką bei numato tos rizikos perdraudimo sąlygas. Kiekvienai su draudėju sudarytai tiesioginio draudimo sutarčiai yra sudaroma atskira perdraudimo sutartis. Pirminis draudikas nėra įpareigotas perdrausti visų iš draudėjų perimtų rizikų. Neprivalomasis perdraudimas suteikia pasirinkimo laisvę, t.y. pirminis draudikas pasirenka, kurias rizikas perdrausti, o kurias ne. Perdraudikas, kaip ir perdraudėjas, turi pasirinkimo laisvę; jis gali tiek atsisakyti perimti, tiek sutikti perdrausti pirminio draudiko jam siūlomas rizikas.

Sutartinis perdraudimas yra daugelio atskirų rizikų perdraudimas pagal vienoje perdraudimo sutartyje numatytas perdraudimo sąlygas. Perdraudžiamų rizikų portfelis paprastai vienija vienos draudimo grupės, rūšies ar vieno geografinio regiono rizikas. Abi sutartinio perdraudimo sutartį pasirašiusios pusės prisiima tam tikrus įsipareigojimus partnerio atžvilgiu. Dažniausiai yra sutinkama tokia sutartinio perdraudimo sutartis, kuria pirminis draudikas įsipareigoja perleisti, o perdraudimas

 – perimti visas pirminio draudiko rizikų portfelio rizikas, atitinkančias perdraudimo sutartyje numatytas sąlygas.

Finansinis perdraudimas yra tik netiesiogiai susijęs su pirminio draudimo įmonės vykdoma draudimo veikla. Finansinio perdraudimo metu yra sumažinama ar eliminuojama su investicine nuosavo bei skolinto kapitalo veikla susijusi rizika. Ši rizika apima tiek investavimo riziką, t.y. tikimybę, kad tam tikro laikotarpio pirminio draudimo įmonės investicijų portfelio pajamos bus mažesnės, negu kad apskaičiuotosios ar laukiamos, tiek ir laiko riziką, t.y. tikimybę, kad draudimo kompensacijos turės būti išmokėtos anksčiau, negu kad tikėtasi, tuo pačiu sąlygodamos mažesnes pirminio draudiko vykdomos investicinės veiklos pajamas.

J.Čepinskis, ir kiti perdraudimo skirstymą į atskiras rūšis siūlo pavaizduoti grafiškai 1 paveiksle.

Perdraudimo veikla gali būti skirstoma į atskiras rūšis pagal tai, kaip yra atliekamas rizikos tarp pirminio draudimo bei perdraudimo įmonių paskirstymas.

Perdraudimas yra vadinamas proporcingu, kai iš draudėjų perimtos rizikos, draudimo įmokos bei draudimo išmokos draudiminių įvykių atveju tarp pirminio draudimo bei perdraudimo įmonių yra paskirstomos tuo pačiu santykiu.

Perdraudimo įmonė, perėmusi proporcingą rizikos, įsipareigojimų bei draudimo įmokos dalį, dažniausiai sumoka pirminio draudimo įmonei tam tikro dydžio komisinį mokestį, susijusį su draudėjų paieška, rizikos vertinimu, informacijos apdorojimu, draudimo sutarčių pasirašymu, išdavimu bei valdymu, kompensavimu.

Nuostolių viršijimo perdraudimas dažnai yra vadinamas neproporcingu perdraudimu. Neproporcingo perdraudimo sutartimi perdraudimo įmonė įsipareigoja atlyginti visas draudiminio įvykio sąlygotus draudėjo nuotolius, viršijančius perdraudimo sutartyje numatytą maksimalią nuostolių apimtį, kurios neviršijus už visus nuostolius atsako pirminis draudikas.

 

1.1 pav. Perdraudimo veiklos skirstymas

1.4. Draudimo įmonių veiklos įvertinimo rodikliai

Įmonės finansinės analizės metu yra apskaičiuojami įvairūs absoliutūs ir santykiniai rodikliai, kurių pagrindu yra sprendžiama apie įmonės pelningumą, likvidumą, mokumą, apyvartumą ir pan.

Nė viena finansinė analizė neapsieina be finansinių koeficientų arba santykinių rodiklių panaudojimo. Tai grindžiama tuo, kad koeficientai parodo santykį tarp tam tikrų dydžių, ko negali parodyti absoliutūs rodikliai.

Siekiant įvertinti draudimo įmonės veiklą, atliekama įmonės mokumo analizė. Tam skaičiuojami likvidumo koeficientai.

      Likvidumas – tai įmonės sugebėjimas laiku (nepraėjus terminui) ir visiškai įvykdyti savo trumpalaikius įsipareigojimus iš savo trumpalaikio turto. Įmonė laikoma likvidi, jeigu jos trumpalaikiai įsipareigojimai savo darbuotojams už jų darbą, išteklių ir paslaugų tiekėjams, kreditoriams už išduotas trumpalaikes paskolas, draudimo kompanijoms, mokesčių inspekcijai ir kiti neviršija trumpalaikio turto.

Įmonė likvidi = Trumpalaikiai įsipareigojimai £ Trumpalaikis turtas                                     (1.1)

Tačiau giliau ir išsamiau įmonės likvidumas įvertinamas, remiantis atitinkamų rodiklių sistema. Šių rodiklių pagrindas – įmonės trumpalaikių įsipareigojimų ir trumpalaikio turto palyginimas.

Bendrasis įmonės likvidumas = _____Įmonės trumpalaikis turtas___                                     (1.2)

                                                    Įmonės trumpalaikiai įsipareigojimai

.

        Įmonės situacija laikoma norma, kai šis koeficientas svyruoja nuo 1,2 iki 2,0.

Vertinant įmonės veiklą, svarbu įvertinti jos mokumą.

Įmonės mokumas – tai jos gebėjimas įvykdyti savo ilgalaikius ir trumpalaikius įsipareigojimus partneriams, bankams, mokesčių inspekcijoms ir kitoms institucijoms. Ilgalaikiai įsipareigojimai apima ilgalaikį investicinį kreditą, ilgalaikes paskolas pagal garantijas ar obligacijas. Įmonė yra nemoki tada, kai jos nuosavas turtas yra mažesnis už bendruosius įsipareigojimus.

      Įmonės bendrojo mokumo koeficientas nustatomas taip:

Įmonės bendrojo mokumo koeficientas  =  __Įmonės nuosavas turtas___                                (1.3)                                                                                                    

                                                           Įmonės bendrieji įsipareigojimai

  Ilgalaikis mokumas nustatomas taip:

Ilgalaikis mokumas = __Įmonės nuosavas turtas_______                                                         (1.4)                                             

                                    Įmonės ilgalaikiai įsipareigojimai

Be to vertinant draudimo įmonių veiklą negalima apsieiti be įmonių pelningumo analizės.

Atliekama pelningumo analizė tiksliau ir aiškiau apibendrina įmonės pasiekimus.

Tam skaičiuojamas turto pelningumo koeficientas. Jis parodo kaip efektyviai įmonė naudoja savo turtą . Jis apskaičiuojamas taip:

Turto pelningumas =  Grynasis pelnas                                                                                       (1.5)

                                      Visas turtas                                                                                  

Ne gyvybės draudimo įmonių veiklai vertinti skaičiuojamas ne gyvybės draudimo techninės veiklos pelningumo rodiklis. Jis apskaičiuojamas taip:

Pelningumo rodiklis = Ne gyvybės draudimo techninės dalies pelnas /nuostolis                     (1.6)

                                               Bendra pasirašytų įmokų suma                               

Be to svarbu atlikti ne gyvybės draudimo įmonių nuosavo kapitalo grąžos koeficientų apskaičiavimą. Kuris skaičiuojamas:

Nuosavo kapitalo grąža =     Grynasis pelnas                                                                  (1.7)

                                             Akcinis kapitalas    

Šiuo rodikliu vertinamas įmonės investicijų pelningumas. Kuo jis didesnis, tuo geresnis.                                                

      Be to skaičiuojami ir įmonės finansinio patvarumo koeficientai.

      Įmonės likvidumo, mokumo ir finansinio patvarumo rodikliai papildo vieni kitus ir kartu apibūdina įmonės finansinę būklę. Jeigu įmonės likvidumo bei mokumo rodikliai nepalankūs, tačiau įmonė nepraradusi finansinio patvarumo (stabilumo), tai ji gali išeiti iš keblios padėties.

Draudimo įmonės veiklos pokyčiams vertinti gali būti naudojamas ir nuostolingumo koeficientas, kuris parodo, kokią dalį uždirbtų draudimo įmokų sudaro išmokų sąnaudos. Šis rodiklis skaičiuojamas:

Nuostolingumo koeficientas  =           Išmokų sąnaudos                                                 (1.8)

                                                      Uždirbtos draudimo įmokos

J.Čepinskis ir kiti dar išskiria draudimo įmonių nukentėjimo laipsnio rodiklį, kuris apskaičiuojamas kaip vidutinių nuostolių ir draudimo sumos santykis; draudiminių įvykių dažnį, kuris lygus draudiminių įvykių skaičiaus ir apdraustų objektų skaičiaus santykiui; nuostolių vidurkį, apskaičiuojamą kaip nuostolių ir apdraustų objektų santykį.

Aukščiau paminėti tik keletas iš daugelio įvairių draudimo įmonių veiklos rodiklių. Mano manymu, kiek galima išsamesnė draudimo įmonių veiklos analizė, įvairių rodiklių skaičiavimas, jų palyginimas tarp draudimo įmonių atskirų ne gyvybės draudimo grupių, galėtų tapti labai naudinga ir patiems draudikams, ir būsimiems draudėjams.

Daugelis autorių nurodo, kad pasaulinėje praktikoje vertinant šalies draudimo rinkos situaciją dažniausiai naudojami specifiniai draudimo įmonių rodikliai: draudimo tankio, draudimo prasiskverbimo bei draudimo išsiplėtimo rodikliai. Juos apskaičiuojant atsižvelgiama ne tik į draudimo įmonių surinktas tiesioginio draudimo bruto įmokas per ataskaitinį laikotarpį, bet ir rinkos dydį bei bendrąjį nacionalinį šalies produktą. Šie rodikliai leidžia palyginti kelių šalių draudimo rinkos plėtojimo tendencijas.

1.5  Lietuvos ne gyvybės draudimo tyrimo metodika

    Ne gyvybės draudimo sistemos funkcionavimą galima vertinti įvairiais lygiais. Vertinant draudimo rinkos situaciją dažniausiai naudojami šie rodikliai: ne gyvybės draudimo tankis, draudimo prasiskverbimas, draudimo išsiplėtimas.

Draudimo tankis  =  Per metus šalyje surinktos ne gyvybės draudimo įmokos                         (1.9)

                                                    Gyventojų skaičius

Draudimo prasiskverbimas =  Per metus šalyje surinktos ne gyvybės draudimo įmokos      (1.10)

                                                                  Šalies bendrasis vidaus produktas

Draudimo išsiplėtimas  =  Per metus šalyje sudarytos ne gyvybės draudimo sutartys            (1.11)

                                                                           Gyventojų skaičius

Draudimo tankio rodiklis parodo, kiek pasirašytų gyvybės draudimo įmokų tenka vienam gyventojui, atskleidžia gyvybės draudimo potencialą. Draudimo prasiskverbimo rodiklis parodo gyvybės draudimo vietą šalies ūkio sistemoje, t.y. kokią dalį BVP „uždirba“ gyvybės draudimo paslaugų rinka. Draudimo išsiplėtimo rodiklio pagalba įvertinsime  draudimo rinkos plėtrą – kiek vienam Lietuvos gyventojui tenka galiojančių gyvybės draudimo sutarčių.

Draudimo įmonių veiklos pokyčiams vertinti skaičiuojamas nuostolingumo koeficientas, kurio didelę dalį uždirbtų draudimo įmokų sudaro išlaidos; mokumo koeficientas  (nuosavo turto ir įsipareigojimų santykis); turto pelningumas (grynojo ir viso pelno procentinė išraiška).

 Vidutinis nuostolingumas =          Išmokų sąnaudos                                                             (1.12)

                                              Uždirbtos draudimo įmokos

Vertinant ne gyvybės draudimo įmonių finansinę  būklę, reikalinga skaičiuoti ir kitus rodiklius, minėtus 1.4 darbo dalyje, rodančius bendrovių patikimumą, tačiau Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos pateikiamos informacijos įmonių likvidumui ir veiklos rizikai apskaičiuoti nepakanka.

2.      LIETUVOS NE GYVYBĖS DRAUDIMO RINKOS ANALIZĖ

 Lietuvos ne gyvybės draudimo rinkoje pastaraisiais metais kasmet surenkama vis daugiau  draudimo įmokų. Be to gan ryškus rytų ir vakarų draudimo įmonių domėjimasis Lietuvos ne gyvybės draudimo sistema.

Vienas rodiklių, apibūdinančių ne gyvybės draudimo veiklos rezultatų gerėjimą yra draudimo tankis, t.y. ne gyvybės draudimo įmokų, tenkančių vienam Lietuvos gyventojui, surinkimo didėjimas. Jo  kitimas 1999-2004 pavaizduotas 2.1 paveiksle

2.1 pav. Lietuvos ne gyvybės draudimo tankio rodiklis 1999-2004 m.

 Šaltinis: www.std.lt. ; www.vdpt.lt.

   .  

Iš 2.1 paveiksle pateiktų duomenų matyti, kad draudimo tankis Lietuvoje 1999-2001 metais kito nežymiai. 2001m. jis sudarė 102,11 Lt.  Lyginant 2001m. su 1999m. draudimo tankis padidėjo 5,3Lt.. Ypač ryškus draudimo tankio augimas pastebimas nuo 2002m. Jis siekė net 175Lt. 2002m. lyginant su 2003m. ne gyvybės draudimo įmokų dalis vienam Lietuvos gyventojui liko beveik pastovi, bet 2004 m. išaugo iki 198,51Lt.

Rodiklio kitimo įtaka lėmė šios priežastys:

·         tokį padidėjusį ne gyvybės draudimo rinkos aktyvumą 2002 - 2003m. sąlygojo gerėjanti Lietuvos ekonominė situacija,

·          privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo įstatymo priėmimas.

·         visuomenės pasitikėjimas draudimo įmonėmis didėjimas.

Dar vienas itin svarbus ne gyvybės draudimo rodiklis, parodantis ne gyvybės draudimo vaidmenį šalies ekonomikoje yra ne gyvybės draudimo rinkos dydis lyginant jį su bendruoju vidaus produktu, t.y. draudimo prasiskverbimo rodiklis. Jo kitimas Lietuvoje 1999 - 2004 metais vaizduojamas 2.2 paveiksle.

2.2 pav. Lietuvos ne gyvybės draudimo rinkos prasiskverbimo rodiklis 1999-2004 m.

Šaltinis: www.std.lt., www.vdpt.lt.

Apibendrinant 2.2 paveikslo duomenis pastebime, kad ne gyvybės draudimo rinkos prasiskverbimo rodiklis 1999 - 2001 m. kito nežymiai. 2001m. jis siekė 0,73 proc.   ir buvo 0,4 procentinio punkto mažesnis nei 1999 m. Nuo 2002m. stebimas draudimo prasiskverbimo rodiklio didėjimas. 2002 m. jis siekė 1,16 proc., o 2003m. – 1,07 proc. 2004 m. prasiskverbimo rodiklis buvo 0,03 proc. didesnis nei 2003 m.

Europos Sąjungos šalyse šis rodiklis svyruoja nuo 2 iki 7 procentų. Tačiau sunku lyginti draudimo prasiskverbimo rodiklį su kitų šalių duomenimis, nes Lietuvos ne gyvybės draudimo sistema yra nauja, besiformuojanti.

Dar vienas svarbus ne gyvybės draudimo rodiklis yra draudimo išsiplėtimas, kuris rodo kiek per ataskaitinį laikotarpį vienas gyventojas sudarė draudimo sutarčių. Lietuvos ne gyvybės draudimo išsiplėtimo kitimas 1999-2004 metais pavaizduotas 2.3 paveiksle.

2.3 pav. Lietuvos ne gyvybės draudimo išsiplėtimo kitimas 1999-2004 m.

Šaltinis:  www.std.lt., www.vdpt.lt

Apibendrinant 2.3 paveikslo duomenis, matome, kad draudimo išsiplėtimo rodiklis 2001m. buvo 0,52 draudimo sutartys vienam Lietuvos gyventojui, o tai 0,03 vieneto daugiau nei 1999 m. Nuo 2002m. ne gyvybės draudimo išsiplėtimo rodiklis didėjo. Jis siekė 1,02 vienetą ir tai vos ne 2 kartus viršijo 2001 m. išsiplėtimo lygį.  2003m. Šis rodiklis išaugo net iki 1,06 vienetų vienam Lietuvos gyventojui. 2004 m. draudimo išsiplėtimo rodiklis sumažėjo iki 0,84 vienetų vienam Lietuvos gyventojui, tačiau draudimo įmokų dalis vienam lietuvos gyventojui tais pačiais metais padidėjo iki 198,51Lt.

Draudimo tankio, draudimo prasiskverbimo ir išsiplėtimo rodiklių analizė patvirtina, kad Lietuvos ne gyvybės draudimo rinka yra besiformavimo stadijoje. Stebėdami pagerėjusius 2003 m. ne gyvybės draudimo rodiklius, galima daryti išvadą, kad Lietuvos ne gyvybės draudimo rinka turi galimybes didėti.

Mano nuomone, ne gyvybės draudimo rinkos augimą ateinančiais laikotarpiais sąlygos:

·         didėjantis vartotojų pasitikėjimas draudimo įmonėmis;

·         gerėjantys Lietuvos makroekonomikos rodikliai (BVP augimas, eksportas, didėjančios tiesioginės investicijos į svarbias ūkio šakas).

Ne gyvybės draudimo įmonių skaičius Lietuvoje kasmet keičiasi. Kai kurios įmonės pasitraukia iš ne gyvybės draudimo rinkos. Remiantis Valstybinės draudimo priežiūros Tarnybos duomenimis, 2003 m. vasario mėnesį licencijas teikti ne gyvybės draudimo paslaugas turėjo 18 ne gyvybės draudimo įmonių. Jų sąrašas pateiktas 1 priede. Ne gyvybės draudimo įmonių sąraše yra dvi valstybės valdomos įmonės, užsiimančios specifinėmis draudimo sutartimis, tai UAB “Lietuvos eksporto ir importo draudimas” bei UAB “Būsto paskolų draudimas”.

Pastaraisiais metais Lietuvoje auga užsienio kapitalo įmonių skaičius. Į rinką ateina stambios Vakarų Europos įmonės.

1999m. pasižymėjo užsienio kapitalo susidomėjimu Lietuvos ne gyvybės draudimo įmonėmis.  Danijos draudimo įmonė “Codan” privatizavo AB “Lietuvos draudimas”. Tais metais pastebėtas ir Rytų Europos kapitalo suaktyvėjimas. Latvijos finansų grupė “Balticum finance” įsigijo ne gyvybės draudimo įmonę “Eurogarantas” (šiuo metu tai “Balticum draudimas”, o Latvijos draudimo bendrovė “Parekss AK” tapo vienintelė “Baltic Polis” akcininke.

2003 m. kovo mėn. Valstybinė draudimo priežiūros nutarimu, buvo išduotas leidimas ribotos atsakomybės bendrovei “If P&C Insurance Company Ltd”, įsigyti 100 % “If draudimo” akcijų. Be to tų pat metų birželio mėn., UAB “Ergo Lietuva” 99,99% akcijų paketų įsigijo kompanija ERGO International AG.

Be to 2003 m. pastebimas ir Rytų Europos kapitalo suaktyvėjimas. 2003 m. saplio 21 d. Rusijos draudimo įmonė “RESO-GARANTIA” įsigijo 100% AB “Snoro garantas” akcijų”. 2003 m. lapkričio 18 d. Rusijos draudimo įmonė “Ingosstrakh Insmonce Company” kartu su ribotos atsakomybės bendrove “In West-Policy” įsigijo 6,6% UAB “Baltik garant” akcijų.

Tačiau ne visos užsienio kapitalo įmonės 2003 m. dirbo sėkmingai. Iš Lietuvos pasitraukė Šveicarijos draudimo įmonė “Zurich Insurance group” valdžiusi UAB “Zurich draudimas” akcijas. Valstybinės draudimo priežiūros Tarnybos prie Finansų ministerijos nutarimu, UAB “Zurich draudimas” teisės ir pareigos pagal draudimo sutartis perleistos UAB “If draudimas”. 2003 m. gruodžio 23 d. sustabdytas UAB “Zurich draudimas” leidimas draudimo veiklai.

2003 m. liepos 15 d. UAB “Preventa” perleido teises ir pareigas pagal galiojančias ne gyvybės sutartis UAB “ERGO Lietuva”.

Be to iš draudimo kompanijų rinkos pasitraukė ir privataus nacionalinio kapitalo valdoma UAB “Censum”. 2003 m. liepos 17 d. Klaipėdos apygardos teismas, tenkindamas Valstybinės draudimo priežiūros Tarnybos prie Finansų ministerijos ieškinį, priėmė nutartį iškelti bankroto bylą UAB “Censum”.

2.4 paveiksle pateiktas ne gyvybės draudimo įmonių skirstymas pagal kapitalo sudėtį, kuriame matoma, kad didesniąją dalį Lietuvos ne gyvybės draudimo įmonių valdo Vakarų kapitalas. Taigi, tik užsienio investuotojai gali užtikrinti draudimo įmonių veiklos stabilumą. Be to šis procesas užtikrina, kad Lietuvos paslaugų rinkoje cirkuliuoja investuotasis kapitalas, užsienio įmonės pasižymi efektyviu finansų valdymu, diegia savo seniai išvystytose rinkose įgytą patirtį marketingo, vadovavimo ir kitose srityse.

LIETUVOS NE GYVYBĖS DRAUDIMO ĮMONĖS PAGAL KAPITALO SUDĖTĮ

PRIVATAUS

VALSTYBINIO

             

Nacionalinio	Rytų Europos	Vakarų Europos		UAB Būsto paskolų draudimas UAB Lietuvos eksporto ir importo draudimas
UAB Industrijos garantas UAB Lamantinas UAB Lavisos garantas	UAB Baltic Polis UAB Baltijos Garantas UAB Baltik Garant UAB Baltikum Draudimas	UAB Ergo Lietuva UAB If draudimas UAB Legela AB Lietuvos draudimas UAB Lietuvos draudimo kreditų draudimas UAB Seesam Lietuva UAB BTA Draudimas UAB NORD/LB Draudimas

2.4 pav. Lietuvos ne gyvybės draudimo bendrovių skirstymas pagal kapitalo sudėtį 2003 m.

               

Lietuvos ne gyvybės draudimo bendrovių skirstymas pagal kapitalo sudėtį  pavaizduotas 2.5 paveiksle. 

2.5 pav. Lietuvos ne gyvybės draudimo bendrovių skirstymas pagal kapitalo sudėtį 2003 m. lyginant su 2002 m.

Lyginant Lietuvos ne gyvybės draudimo bendrovių kapitalo struktūros kitimą 2003 m. su 2002 m., pastebime, kad sparčiai išaugo Rytų Europos kapitalo augimas į Lietuvos ne gyvybės draudimo rinką. Tai lėmė Rusijos draudimo įmonės “Rėso-Garantia” įsiveržimas į rinką. Kitose ne gyvybės draudimo įmonėse ryškaus kapitalo sudėties kitimo nepastebime.

V.Giriūnas, remdamasis analitikų prognozėmis teigia, kad Lietuvoje ne gyvybės draudimo bendrovių gali sumažėti, jas išstums stiprus investuotojas ir didelį finansinį rezervą turinčios kompanijos, galinčios teikti platų paslaugų spektrą. Stiprėjant užsienio kapitalo draudimo bendrovių įtakai Lietuvoje, silpniesiems konkurentams teks trauktis.

Reikia paminėti, kad Lietuvos naryste Europos Sąjungoje džiaugiasi draudikai. Jie laukia didesnio noro drausti verslą naujomis draudimo rūšimis.

Darius Kamuntavičius, “If draudimo” generalinis direktorius, prognozuoja, jog ne gyvybės draudimo turėtų augti apie 17proc. Pasako jo, 2003 m. rezultatai patvirtina, jog Lietuvos įmonės vis labiau vertina draudimo naudą, o augantys verslo sektoriai augina ir draudimo rinką Be to analitikai prognozuoja, kad privalomasis transporto priemonių savininkų ir valdytojų

civilinės atsakomybės (TPSVCA) bei KASKO draudimai ateityje išliks pagrindinės ne gyvybės

draudimo rūšys.

      2003 m. liberalizavus TPSVCA draudimo įmokų dydį, rinkoje fiksuotas pastebimas motorinių rizikų draudimo persiskirstymas. Kai kuriose bendrovėse šių rizikų draudimai sudaro 70-80 proc. viso bendrovės portfelio: antai 2003 m. sausio-lapkričio duomenimis, “Baltic Polis” privalomojo vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo dalis visame portfelyje sudaro 65,3 proc., KASKO – 22,1 proc., “BTA draudimo” atitinkamai – 57 proc. ir 13,4 proc., “Snoro garanto” – 59,4 proc. ir 19,7 proc., “Industrijos garanto” – 48,2 proc. ir 20,5 proc. ir t.t.

“Kai motorinių rizikų draudimo dalis perkopia 70 proc. ribą, galima teigti, kad bendrovės draudimo portfelis visiškai nediversifikuotas ir vargiai jis suformuotas pardavinėjant polisus pagrįsta kaina. Šios įmonės  ypač priklausomos nuo pokyčių toje rinkoje, įvykių dažnio. Vargiai tokioms bendrovėms pakaks lėšų, ypač Lietuvai įstojus į ES, teisingai atlyginti žalas klientams”, - prognozuoja Ž. Simavičienė.

Specialistų teigimu, motorinių rizikų draudimas nėra pelningas, todėl ateityje prognozuojama keletas įdomių bankrotų.

“If draudimo” generalinis direktorius D.Kamuntavičius teigia, kad kai kurios šalies draudimo įmonės gali susidurti su finansinėmis problemomis ir dėl to bankrutuoti. Tačiau jis nesitiki sumažėsiančios konkurencijos, kadangi Lietuvoje veiklą gali pradėti naujos užsienio draudimo kompanijos.

Dar viena Lietuvos ne gyvybės draudimo paslaugų rinkoje pastebima  tendencija – draudimo įmonių ir bankų paslaugų integracija. Vystantis draudimo rinkai draudimo kompanijos ieško alternatyvių savo paslaugų pardavimo kanalų, o bankų aptarnaujami klientai domina draudimo įmones kaip potencialūs jų draudėjai. V.Kindurys nurodo, kad draudimo įmonių ir bankų bendradarbiavimą lemia: technikos pažanga, skatinanti tiesioginį finansinių paslaugų pardavimą bei bankininkų ir draudikų poreikis dalytis patirtimi ir galimybėmis.

Įvykiai, iliustruojantys draudimo įmonių ir bankų integraciją – Hansabankas, dukterinės ne gyvybės draudimo įmonės, “BTA draudimas” steigimas; Suomijos draudimo įmonės “Sampo” Lietuvos vystymo banko įsigyjimas; bendradarbiavimo paskelbimas tarp “Vilniaus banko” ir “Lietuvos draudimo” ieškant naujų paslaugų pardavimų kanalų. Draudimo įmonių ir bankų bendro realizavimo esmė yra ta, kad vienos iš finansų įstaigų – draudimo įmonės, banko – realizacijos kanalais parduodami abiejų partnerių produktai.

Remiantis šiais faktais daroma išvadą, kad Lietuvoje prasideda procesai, jau senokai vykstantys Vakarų Europos šalyse – finansinių struktūrų, apimančių bankus, draudimo įmones ir investicines ar turto valdymo įmones, atsiradimas.

Anot D.Raškinio ir kt., ypatingai didelę reikšmę šio proceso atsiradimui turėjo modernių telekomunikacijos priemonių išplitimas bei pritaikymas parduodant finansinius produktus, pavyzdžiui, draudimo sutarčių sudarymas telefonu.

Norint įvertinti ne gyvybės draudimo atliekamą vaidmenį draudimo veikloje, būtina analizuoti įmokas, gautas už ne gyvybės draudimo paslaugų teikimą. Draudimo paslaugų rinkų analitikai yra apskaičiavę, kad pasaulio mastu įmokos, gautos už ne gyvybės paslaugas, sudaro 40 procentų visų draudimo įmokų, tačiau atskiruose pasaulio regionuose ne gyvybės draudimo įmokų lyginamasis svoris visose draudimo įmokose gana įvairus. Išnagrinėjus draudimo literatūrą galima teigti, kad Centrinėje ir Rytų Europoje ne gyvybės draudimo įmokų lyginamasis svoris visose draudimo įmokose didesnis palyginus su gyvybės draudimo lyginamuoju svoriu. Pastarąją tendenciją neišsivysčiusiose ekonominiu požiūriu šalyse lemia tai, kad gyventojų pajamos šiose šalyse gerokai mažesnės ne išsivysčiusių šalių gyventojų pajamos. Ši situacija būdinga ir Lietuvai.

Remiantis VAPT duomenimis 2.6 paveiksle pavaizduotos ne gyvybės ir gyvybės draudimo pajamų lyginamasis svoris visose draudimo įmokose 1999-2003 metais.

2.6 pav. Ne gyvybės ir gyvybės draudimo rinkos pajamos, mln. litų 1999-2003m.                Šaltinis: www.vdpt.lt.

Iš šių duomenų matome, kad gyvybės ir ne gyvybės draudimo rinkos pajamų struktūra 1999-2001 metais kito nežymiai. 1999 m. ne gyvybės draudimo įmokos sudarė 365.3 mln. litų., o gyvybės draudimo įmokos – 74 mln. litų.

Ryškesnis ne gyvybės draudimo rinkos dalies padidėjimas draudimo sektoriuje stebimas 2002 – 2003 metais. 2003m. pasirašyta 213,3 mln. litų gyvybės draudimo įmokų ir tai yra 53,6 proc. daugiau nei 2002m. Įmokų sumos augima ir toliau lėmė 2002m. privalomojo transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimo įstatymo priėmimas.

Ne gyvybės draudimo rinka 2002 – 2003m. sumažėjo 2,4 proc. tai lėmė 19,7 proc. sumažėjusios Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įmokos.

Siekiant kuo išsamiau išanalizuoti Lietuvos draudimo rinkos struktūrą, būtina pavaizduoti ne gyvybės ir gyvybės draudimo išmokų lyginamąjį svorį visose draudimo išmokose 1999-2003 m.

2.7 pav. Ne gyvybės ir gyvybės draudimo rinkos  išmokos, mln. litų 1999-2003 m.

Šaltinis: www.vdpt.lt.

                            

Iš šių duomenų galima spręsti, kad gyvybės ir ne gyvybės draudimo rinkos išmokų struktūra 1999-2001 m. kito nežymiai. 1999 ne gyvybės draudimo išmokos sudarė 156,1 mln. litų, o gyvybės draudimo išmokos 39,4 mln. litų.

2003m. gyvybės draudimo išmokų  pagal draudiminius įvykius išmokėta 29,2 mln. litų, tai yra 30,9 proc. mažiau nei 2002m. Didžiausia įtaką tam turėjo AB „Lietuvos draudimas“ draudimo išmokų sumažėjimas nuo 34,4 mln. litų iki 19,2 mln. litų.

2003 m. ne gyvybės draudimo išmokų dalis išaugo 24,1 proc. lyginant su  2002m.

Ne gyvybės draudimo šakos dominavimą draudimo rinkoje grindžiamas:

·       didesne ne gyvybės draudimo šakos produktų paklausa,

·       privalomu kai kurių ne gyvybės draudimo grupių sutarčių sudarymu,

·       maža Lietuvos gyventojų perkamąja galia.

Mano nuomone, Lietuvos draudimo rinka tebėra formavimosi stadijoje be to aiškiai juntama Lietuvos gyventojų draudimo naudos bei bendro suvokimo, informacijos stoka. Nežymus ne gyvybės draudimo rinkos dalies kitimas yra glaudžiai susijęs su gyventojų perkamąja galia. Gyventojai, gaunantys nedideles pajamas, negali skirti pinigų gyvybės draudimo paslaugoms pirkti, kurios yra susijusios su taupymo funkcija. Jie stengiasi pirkti rizikingiausių draudimo rūšių – turto, civilinės atsakomybės paslaugas.

Siekiant giliau išanalizuoti ne gyvybės draudimo įmonių veiklą Lietuvoje ir jos rezultatus, ne gyvybės draudimas analizuojamas pagal  draudimo grupes.

Iš 2 ir 3  priedo duomenų matyti, kad Lietuvos ne gyvybės draudimo įmonės pastaraisiais metais didžiausią pasirašomų draudimo įmokų dalį gavo už sausumos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą. Šios draudimo rūšies rinkos dalies kitimas vaizduojamas 2.8 paveiksle.

2.8 pav. Sausumos TPCAD rinkos dalies kitimas 1999-2003 m.

Šaltinis: www.vdpt.lt

Iš 2.8 pav. duomenų matyti, kad TPCAD surenkamų įmokų dalis bendroje ne gyvybės draudimo rinkoje 1999-2001 m. kito nežymiai. Tačiau 2002 m. įsigaliojęs privalomojo transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimo įstatymas sąlygojo žymų surenkamų įmokų apimties padidėjimą net iki 38.3 proc. rinkos dalies. 2003 m. įmokų dalis nežymiai sumažėjo.

Lietuvos ne gyvybės draudimo įmonės siūlo daug civilinės atsakomybės draudimo rūšių. Pradedant privalomu transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimo iki mažiau žinomo bendrosios civilinės atsakomybės draudimo.

Remiantis Europos Sąjungos direktyvos 73/29/EWG bei LR Draudimo įstatymo nuostatomis, ne gyvybės draudimo šakai priskiriamos tokios civilinės atsakomybės draudimo grupės: 

·         sausumos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas ( TPCAD );

• skraidymo aparatų CAD;
• laivų (jūrų, ežerų, upių ir kanalų) CAD;
• bendrosios civilinės atsakomybės draudimas.

Vakarų Europos šalyse transporto civilinės atsakomybės draudimas – viena iš pirmųjų draudimo rūšių, kuri jau kelios dešimtys metų yra privaloma, tam didelės įtakos turėjo ir Europos Sąjungos direktyvos, numatę privalomojo transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimo būtinumą. Lietuvoje tik nuo 2002 m. pradėjo veikti transporto priemonių savininkų ir valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įstatymas.

Remiantis mokslininkų ir specialistų praktikų nuomonėmis privalomojo TPCAD teikiamą nauda išskirdama trys privalomojo draudimo poreikiai:

1) socialinė būtinybė (visiška tiek nukentėjusių, tiek transporto priemonių savininkų turtinių interesų apsauga);

2) politinė-teisinė būtinybė (šio įstatymo galiojimas yra vienas iš reikšmingiausių, keliamų valstybei - kandidatei į ES, užsieniečių turtinių interesų apsauga);

3) ekonominė būtinybė (mokesčių mokėtojų pinigų taupymas, papildomos valstybės biudžeto pajamos, investicijos į Lietuvos ūkį ar vertybinius popierius).

Privalomojo TPCAD įstatymas nustato transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemą, reglamentuoja privalomojo draudimo tvarką ir žalos, padarytos autoavarijos metu tretiesiems asmenims ir jų turtui atlyginimo pagrindus. Mamo nuomone, Lietuvoje įsigaliojęs privalomojo vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo įstatymas yra pakankamai lankstus, numato įvairias pasirinkimo galimybes, taip pat apsaugo tiek draudiko, tiek draudėjo interesus, jei viena ar kita šalis pažeidžia sudarytą sutartį.

Lietuvoje privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą vykdo draudimo įmonės, Lietuvos motorinio biuro narės. Lietuvos motorinis biuras – draudimo įmonių, kurios turi leidimą vykdyti transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį  draudimą, lėšomis įsteigta asociacija. Biuro paskirtis – atlyginti nukentėjusiajam nuostolius, jei dėl kokių nors priežasčių to nepadaro kaltininkas.

Leidimą vykdyti privalomąjį draudimą Lietuvoje turi 11 draudimo bendrovių: AB “Lietuvos draudimas”, UAB “Ergo Lietuva”, UAB “Baltic Polis”, UAB “Lindra”, UAB “If draudimas”, UAB “NORD/LB draudimas”, UAB “Industrijos garantas”, UAB “Balticum draudimas”, UAB “Baltik garant”, ADB “Snoro garantas”, UAB “BTA draudimas”.

Įstatyme numatytos keturios privalomojo draudimo rūšys ir sudaromos šios sutartys:

1) paprastoji transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis;

2) pasienio transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis;

3) grupinė transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis;

4) tarptautinė transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis vykdoma pagal žaliosios kortos konvenciją.

Paprastoji, pasienio ir grupinė draudimo sutartys galioja Lietuvos Respublikoje, tarptautinė – Žaliojoje kortoje nurodytose valstybėse. “Žalioji korta” – transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimas užsienyje. Pagrindinis “žaliosios kortos” sistemos bruožas yra tas, kad ji leidžia iš užsienio atvykusių bei atitinkamai apsidraudusių transporto priemonių vairuotojų padarytus nuostolius reguliuoti pagal kiekvienoje šalyje galiojančius civilinę atsakomybę reglamentuojančius įstatymus. Kad šalis galėtų prisijungti prie šios tarptautinės draudimo sistemos, yra būtina, jog toje šalyje veiktų privalomas transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas.

Draudžiant privalomuoju TPCAD draudimo įmonė prisiima atsakomybę už apdraustojo padarytą žalą kito asmens sveikatai, gyvybei ar turtui. Draudimo įmoka nustatoma kiekvienu konkrečiu atveju atskirai atsižvelgiant į transporto priemonės rūšį bei draudimo laikotarpį.

Mano nuomone, privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo rinkos dalis Lietuvoje ateinančiais laikotarpiais priklausys nuo transporto priemonių tankio, draudimo įmokų tarifų, civilinę atsakomybę reglamentuojančių nuostatų, bei draudiminių įvykių reguliavimo išlaidų.

Privalomojo TPCAD įstatymas reglamentuoja tik atsakomybę prieš trečiuosius  asmenis. Siekiant išvengti transporto priemonės sugadinimo, netekimo ar finansinės problemos, reikia transporto priemonę drausti sausumos transporto priemonių draudimu.

Dažniausiai Lietuvoje transporto priemonės draudžiamos nuo šių rizikų: vagystės, nelamingų atsitikimų, gamtinių jėgų, ugnies.

Lietuvoje sausumos transporto priemonių draudimo rinkos kitimą 1998-202 m., parodo 2.9 pav.

2.9 pav. Sausumos transporto priemonių draudimo

rinkos dalies kitimas 1999-2003 m.

Šaltinis: www.vdpt.lt

Iš 2.9 paveikslo duomenų pastebime, kad sausumos transporto priemonių draudime surenkamų įmokų dalis bendrojo ne gyvybės draudimo rinkoje 1999-2001 m. kito nežymiai. 2002 m. lyginant su 2001 m., surenkamų draudimo įmokų dalis sumažėjo 7,1 proc. Mano  nuomone tai sąlygojo privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo įstatymo priėmimas. Tačiau 2003m. sausumos transporto priemonių draudimo rinkos dalis padidėjo 1,5 proc.

Dėl Lietuvos gyventojų finansinės padėties, daug asmenų buvo priversti atsisakyti sausumos transporto priemonės draudimo paslaugos ir apsidrausti privalomuoju TPCAD draudimu. Tačiau ši draudimo rūšis, mano nuomone, išliks populiari dėl nemažėjančio transporto priemonių vagysčių skaičiaus. Jei nusikalstamumo lygis ateityje augs, galimas ir sausumos transporto priemonių draudimo paklausos augimas.

Didelė ne gyvybės draudimo rinkos dalis tenka draudimui. Lietuvos Respublikos Draudimo įstatyme išskiriamos dvi turto draudimo grupės: turto draudimas nuo gaisro ir gamtinių jėgų bei turto draudimas nuo kitų žalų. Turto draudimo nuo gaisro ir gamtinių jėgų grupė apima sprogimo, ugnies, vėtros, atominės energijos, žemės nusileidimo ir žemės nuslydimo rizikos. Draudžiant turtą nuo kitų žalų kompensuojami krušos, šalčio, vagystės padaryti turto nuostoliai.

Lietuvos turto draudimo rinkos kitimą 1999-2003 metais parodo 2.10 paveikslas.

2.10 pav. Turto draudimo rinkos kitimas 1999-2003 m.

 Šaltinis:www.vdpt.lt

Iš 2.10 paveikslo duomenų matyti, kad turto draudimo surenkamų įmokų dalis ne gyvybės draudimo rinkoje 1999-2003 m. mažėjo. 2003 metais pasiekė 15,5 proc. 2003 m. lyginant su 1999 m. turto draudimo įmokos sumažėjo 9,2 proc. Tai lėmė gyventojų ekonominė padėtis, bendra šalies ūkio būklė (draudimo įmokos dydis turto draudimo priklauso nuo draudžiamų rizikų skaičiaus, jų rūšių, draudimo sumos dydžio).

Pasak K.Šliužo, draudikai klientams siūlo nekilnojamąjį turtą apdrausti pastato atkūrimo (atstatomąja) verte, tai reiškia, kad tokiu atveju draudimo bendrovė įsipareigotų kompensuoti tiek, kiek atstatyti draudiminio įvykio pakenktam apdraustam objektui.

Kuo didesnė draudimo suma ir kuo daugiau rizikų pasirenka klientas, tuo didesnė bus draudimo įmoka. Pasak G.Burdziko, nekilnojamo turto draudimo įmokos tarifas daugelyje draudimo bendrovių skaičiuojamas pagal nustatytą bazinį įmokos tarifą, kuris paprastai svyruoja apie 0,3proc. apdraudžiamos sumos. Nekilnojamo turto draudimo įmoka priklauso nuo: pasirinktos draudimo sumos; draudimo varianto, pasirinkto pagal draudiminius įvykius; esamų turto apsaugos priemonių; būsto buvimo vietos, jo konstrukcijų, amžiaus. A.Maldeikienė pažymi, kad draudžiant turtą visais draudimo variantais, ilgesniam nei vienų metų laikotarpiui bei esant gerai turto apsaugai gali būti taikomos nuolaidos.

Pastate laikomas kilnojamasis turtas (baldai, buitinė technika ir pan.), todėl galima apdrausti ir šią nuosavybės dalį. Pagal namų turto draudimo sutartis nedraudžiamos piniginės ir atsiskaitymo lėšos, vertybiniai popieriai, juvelyriniai dirbiniai, programinė įranga bei kita informacija, esanti kompiuterio įrenginiuose. Paveikslai, skulptūros, unikalūs ir antikvariniai daiktai, kolekcijos draudžiami, jeigu jie įkainoti ekspertų.

      Lietuvos ūkininkų tarpe populiarėjanti turto draudimo rūšis yra pasėlių draudimas. Apdrausti galima visų struktūrų augalų būsimą derlių nuo ugnies, gamtinių jėgų poveikio, kenkėjų, ligų ir kt. Konkrečioje draudimo sutartyje draudiminiai įvykiai gali būti apibrėžti atsižvelgiant į kiekvieno draudėjo pageidavimus.

Dar viena ūkininkų bei gyvulininkystės sektoriaus įmokų yra verslinių gyvūnų draudimas.

Verslinių gyvūnų draudimas negali apsaugoti gyvūnų nuo ligų, nelaimingų atsitikimų ar stichinių nelaimių, tačiau savininkams gali padėti išvengti nuostolių arba juos gerokai sumažinti. “NORD/LB draudimas” vienintelis šalyje draudžia verslo gyvūnus (karves, kiaules, veislinius jaučius, švelniakailius žvėrelius, žuvis, paukščius, bites bei žirgus) nuo visų rizikų, kitos draudimo bendrovės draudžia tik nuo tam tikrų ligų ir rizikų.

Dar viena ne gyvybės draudimo grupė – laidavimo draudimas.

Ji apima tokias draudimo rūšis, kuriose draudimo įmonė įsipareigoja iš dalies ar visiškai kompensuoti naudos gavėjo nuostolius, atsiradusius dėl draudėjo prievolių neįvykdymo. Laidavimo draudimo objektas – draudėjo prievolės naudos turėtojui norimą sudaryti ar jau sudarytą dvišalę sutartį. Šios grupės draudimo rūšių draudimo objektas negali būti susijęs su bet kokios rūšies kreditu ar paskola bei jų grąžinimu, profesine bei deliktine civiline atsakomybe. Lietuvos laidavimo draudimo ne gyvybės draudimo rinkoje kitimas pavaizduotas 2.11 paveiksle.

2.11 pav. Laidavimo draudimo rinkos kitimas 1999-2003 m.

Šaltinis: www.vdpt.lt

Iš 2.11 paveikslo duomenų pastebime, kad Lietuvos laidavimo draudimo įmokos nuo 1999 m. iki 2001 m. išaugo 4,8 proc. Tuo tarpu 2003 m. lyginant su 2001 m. jis nusmuko 4,9 proc.

Ištyrus šią draudimo rūšį, daroma išvada, kad  dažniausiai šia draudimo paslauga naudojasi asmenys dalyvaujantys įvairiuose atviruose konkursuose paslaugoms teikti, ar produktams tiekti. Taip pat šiuo draudimu gali būti draudžiamasi, kai užsakovas numato sutartyje vykdyti tam tikrus įsipareigojimus. Šiuo atveju draudimo bendrovė laiduoja, kad vykdytojas įvykdys savo įsipareigojimus užsakovui.

Kiekvienoje veiklos srityje susiduriame su vienokia ar kitokia atsakomybe prieš kitus asmenis. Šios rizikos išvengti gali padėti bendrosios civilinės atsakomybės draudimas. Šios rūšies draudimo objektas – draudėjo civilinė atsakomybė už kitų asmenų sveikatai, gyvybei ar jų turtui padarytą žalą.

Draudimo įmokos dydis priklauso nuo draudimo sutartyje numatyto maksimalaus nuostolių, padarytų trečių asmenų sveikatai bei turtui, dydžio (draudimo sumos), kuriuose draudiminio įvykio atveju įsipareigoja atlyginti draudimo bendrovė. Draudiminiu įvykiu laikoma trečiojo asmens pretenzija draudėjui, kuri patvirtinama draudimo įmonės ar teismo sprendimu.

K.Čepinskis, D.Raškinis, R.Stankevičius, A.Šernius bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupę išskirsto į du didelius pogrupius: profesinės atsakomybės draudimus, kai draudžiama tam tikra profesine veikla besiverčiančių asmenų civilinė atsakomybė ir asmeninės civilinės atsakomybės draudimą, kai draudžiama nuosavybės teise priklausančio turto (naminių gyvulių, pastatų) savininkų civilinė atsakomybė.

Lietuvos bendrosios civilinės atsakomybės ne gyvybės draudimo rinkos kitimas pavaizduotas 2.12 paveiksle.

2.12 pav. Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo rinkos kitimas 1999-2003 m. Šaltinis: www.vdpt.lt

Remiantis LR galiojančiais teisės aktais, profesine civiline atsakomybe privalo draustis: draudimo brokeriai, advokatai, notarai, auditoriai, orlaivių savininkai (naudotojai), muitinės tarpininkai, sertifikavimo paslaugų teikėjai, turto vertintojai, vežėjai, biocheminių tyrimų atlikėjai. Tačiau daugelis šiuo metu galiojančių įstatymų, įtvirtinančių privalomąjį profesinės civilinės atsakomybės draudimą, numato tik šio draudimo būtinumą, bet nedetalizuoja jo vykdymo, nenustato nei draudimo įmokų, nei išmokų apskaičiavimo tvarkos, nenumato atsakomybės už pareigos draustis nesilaikymą.

Iš 2.12 paveikslo duomenų pastebime, kad bendrosios civilinės atsakomybės draudimo rinka 1999-2003 m. kito mažėjimo linkme. 1999 m. draudimas užėmė 7,5 proc. visos ne gyvybės draudimo rinkos. 2000 m. bendrosios civilinės atsakomybės draudimas užėmė 7,6 proc. ne gyvybės draudimo rinkos, t.y. 0,1 proc. daugiau nei 1999 m.  2003 m. – 4 proc. visos ne gyvybės draudimo rinkos, t.y. 3,6 proc. mažiau nei 2000 m. Lyginant 2003 m. draudimo įmokų duomenis su 1999 m. duomenimis, pastebime, kad bendrosios civilinės atsakomybės draudimo rinka sumažėjo 3,5 proc.

Dėl nepakankamo reglamentavimo sunku vykdyti įstatymo reikalavimus, o privalomojo draudimo sutartys dėl šios priežasties dažniausiai sudaromos pagal draudimo įmonės savanoriškojo draudimo taisykles, reglamentuojančias šios rūšies draudimą.

Mano nuomone, įstatymų leidėjai, nustatę privalomąjį profesinės civilinės atsakomybės draudimą, turėtų numatyti ir būtinas šios rūšies draudimo sąlygas bei tvarką, kuri nustatytų būtinų draudiminių įvykių sąrašą, didžiausių draudimo įmokų bei mažiausių draudimo sumų ribas atsižvelgiant į kiekvienos profesijos ypatybes. Taip pat reikėtų reglamentuoti ir savanoriškąjį profesinės civilinės atsakomybės draudimą nustatant svarbiausius draudimo sutarties kriterijus ir reikalavimus.

      Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų bei draudimas ligos atveju yra išskirtinės ne gyvybės draudimo grupės, nes jas gali vykdyti tiek gyvybės, tiek ne gyvybės veiklos licencijas turinčios draudimo įmonės.

   Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų grupė apima tokias draudimo rūšis, kuriose draudimo įmonė įsipareigoja dalinai arba visiškai kompensuoti žalą, susijusią su draudėjo mirtimi, pakenkimais sveikatai ar nedarbingumo (pastovaus, laikino ar dalinio) netekimu dėl nelaimingo atsitikimo.

   Draudimas nuo nelamingų atsitikimų yra skirstomas į privalomą ir savanorišką. Papildomojo draudimo funkcija – papildyti bendrai priimtus socialinės apsaugos standartus papildomuoju savanorišku draudimu. Pagrindiniai privalomojo ir savanoriškojo draudimo nuo nelaimingų atsitikimų skirtumai pateikti 2.13 paveiksle.

Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų atveju galima sudaryti individualią ir kolektyvinę draudimo sutartį. Individualaus draudimo sutartimi yra draudžiamas vienas asmuo, kolektyvinio draudimo sutartimi – grupė asmenų. Apdrausti galima ne jaunesnius kaip 3 metų ir ne vyresnius kaip 65 metų, neesančius I ir II grupės invalidais asmenis.

Draudimo įmoka priklauso nuo draudimo sumos dydžio, pasirinktos draudiminės apsaugos, apdraustojo veiklos rūšies, draudimo trukmės, jas galima mokėti iš karto, dalimis.

Privalomas

¬

Vykdytojai

®

Savanoriškas

¯                                                                                     ¯

Valstybinė socialinė draudimo įmonė

¯

Privatiems asmenims ar valstybei priklausančios draudimo įmonės

Reglamentavimas

¯                                               ¯

Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, Žmonių saugos darbe įstatymas, Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe įstatymas, kiti LR teisės aktai

¯

Draudimo įstatymas

Įmokų mokėtojai

¯                                            ¯

Darbdaviai

¯

Patys draudėjai

Draudžiami asmenys

                                                                 ¯                                              ¯

Draudžiamų asmenų kategorijas  numato atitinkami įstatymai

¯

Gali būti apdraustas bet kuris šalies gyventojas, jei draudimo įstaigos netaiko draudžiamų asmenų amžiaus apribojimų

Įmokos dydis

¯                                      ¯

Priklauso nuo draudžiamų asmenų gaunamo darbo užmokesčio

¯

Didžiausią įtaką turi draudėjo pasirinktų išmokų rūšys ir apimtis

Draudiminiai įvykiai

¯                                          ¯

Tik darbo metu ar pakeliui į darbą įvykę nelaimingi atsitikimai

Gali apimti visus ir darbo, ir ne darbo metu įvykusius nelaimingus atsitikimus

2.13 pav. Privalomojo ir savanoriško draudimo nuo nelaimingų atsitikimų skirtumai.

   Draudiminiu įvykiu draudimo įmonė pripažįsta tokį įvykį, kurio metu draudėjui padarytas sveikatos sužalojimas (kaulų lūžimai, sąnarių traumos, nudegimai, nušalimai ir pan.) ir apdraustasis tampa nedarbingu arba miršta. Draudiminiu įvykiu gali būti pripažintas tik dėl išorinių jėgų poveikio prieš draudėjo valią atsiradęs sveikatos sutrikimas ir negali būti laikomas dėl vidinių nuo asmens nepriklausančių procesų atsiradęs draudėjo sveikatos sutrikimas. Draudiminiais įvykiais nelaikomi psichikos sutrikimai bei sveikatos sutrikimai, atsiradę dėl alkoholio, narkotinių ar toksinių medžiagų vartojimo

Lietuvos draudimo nuo nelaimingų atsitikimų rinkos kitimas 1999-2003 m. vaizduojamas 2.14 paveiksle.

2.14 pav. Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kitimas 1999-2003 m.

Šaltinis:www.vdpt.lt

Analizuodami draudimo nuo nelaimingų atsitikimų rinkos kitimo duomenis, pastebime, kad rinka kito nežymiai. 2000 m. stebimas draudimo rinkos sumažėjimas 0,5 proc. lyginant su 1999 m. 2001 m. rinka didėjo vos 0,2 proc., o 2002 m. stebimas draudimo nuo nelaimingų atsitikimų rinkos sumažėjimas 1,6 proc. ir liko pastovus iki 2003m.

Draudimas ligos atveju – atskira ne gyvybės draudimo šakai priklausanti draudimo grupė. Neretai ligos ir sveikatos draudimo sąvokos laikomos tapačiomis, tačiau draudimas ligos atveju yra tik sveikatos draudimo dalis, nes pastarasis apima ne tik ligos, bet ir nelaimingų atsitikimų metu draudėjų sveikatai padarytos žalos kompensavimą.

Skiriamos dvi sveikatos draudimo rūšys: privalomasis sveikatos ir savanoriškasis (papildomas) ligos draudimas. Pagrindinius privalomojo sveikatos ir papildomojo ligos draudimo skirtumai  pateikti 2.15 paveiksle.

   Draudiminiu įvykiu laikomas sveikatos sutrikimas ar sveikatos būklė, kai asmeniui reikia teikti sveikatos priežiūros paslaugas. Draudiminio įvykio pradžia dažniausiai laikoma ta diena, kurią draudėjui, patyrusiam sveikatos sutrikimą, buvo pradėtos teikti sveikatos priežiūros paslaugos. Ligos draudimo sutartyse numatomi įvykiai, kurie nelaikomi draudiminiais bei kurių metu patirti nuostoliai nekompensuojami. Tokie įvykiai yra draudėjo sveikatos sutrikimai, kurie buvo sukelti tyčiniais draudėjų veiksmais ar atsiradę karo metu.

   Draudimo įmoka ligos atveju priklauso nuo draudžiamojo amžiaus, sveikatos būklės, draudimo sumos, draudimo sutarties galiojimo laikotarpio ir kiekvienu konkrečiu atveju nustatoma atskirai.

Privalomas sveikatos draudimas

Papildomas ligos draudimas

¯                                      ¯

Reglamentavimas

¯                                          ¯

Sveikatos draudimo įstatymas

¯

Sveikatos draudimo įstat., Draudimo įstat.

Vykdytojai

¯                                    ¯

Privalomojo sveikatos draudimo tarnyba, Valstybinė ligonių kasa, teritorinės ligonių kasos

¯

Privatiems asmenims ar valstybei priklausančios draudimo įmonės

Kontrolė

¯                                   ¯

Privalomojo sveikatos draudimo tarnyba

¯

Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba

Draudžiami asmenys

¯                                 ¯

Turi būti draudžiami nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys asmenys

¯

Gali draustis visi pageidaujantys asmenys

Įmokos dydis

¯                                  ¯

Priklauso nuo draudėjo darbo užmokesčio ar jo mokamo fizinių asmenų pajamų mokesčio

¯

Priklauso nuo draudėjo pageidaujamos draudimo išmokos dydžio, draudėjo amžiaus, lyties, sveikatos būklės ir kitų rizikos požymių

Įmokos

¯                                 ¯

Išmokų rūšis ir dydis reglamentuota LR Sveikatos draudimo įstatymu

Išmokų rūšys ir jų dydis įstatymų numatytose ribose gali būti laisvai pasirenkami

2.15 pav. Privalomojo ir papildomojo ligos draudimo skirtumai

Yra skiriamos kelios ligos draudimo rūšys. Dažniausiai praktikoje sutinkamo: gydymo išlaidų Lietuvoje ir užsienyje draudimas, gimdyvės ir kūdikio draudimas, sportininkų draudimas treniruočių ir varžybų metu, dienos išlaidų ligoninėje draudimas. Daugelis draudimo įmonių siūlo užsieniečių gydymo išlaidų Lietuvoje draudimą. Šiuo atveju apdraustuoju gali būti tik užsienio valstybės pilietis, atvykęs į Lietuvą dirbti, mokytis, sportuoti, taip pat turistai ir asmenys, atvykę dalykiniais reikalais.

      Gana populiariu tampa medicininių išlaidų kelionėje į užsienį draudimas. Užsienyje susirgus ar susižeidus gydymas pareikalauja didelių medicininių išlaidų, o šis draudimas padengia apdraustajam su liga susijusias išlaidas už suteiktą medicininę ir kitą pagalbą. Draudimas galioja tik užsienyje draudimo sutartyje nurodytu laikotarpiu, o sutartys šiai draudimo rūšiai gali būti sudaromos apdraustajam vykstant į bet kurią užsienio valstybę.

Lietuvos draudimo ligos atveju rinkos kitimas 1999-2003 m. vaizduojamas 2.16 paveiksle.

2.16 pav. Draudimo ligos atveju rinkos kitimas 1999-2003 m.

Šaltinis: www.vdpt.lt

Apibendrinant 2.16 paveikslo duomenis pastebime, kad ryškesnis rinkos sumažėjimas pastebimas 2002 m., net 0.9 proc., lyginant su 1999 m. Tačiau staigaus draudimo ligos atveju pakilimą 2003 m. lėmė Lietuvos įstojimas į Europos sąjungą. Daugiau Lietuvos gyventojų išvyko į užsienio šalis apsidraudę butent šiuo draudimu.

Papildomojo draudimo nuo nelaimingų atsitikimų bei ligos atveju paklausą labai veikia demografiniai veiksniai, pajamų lygis, vartotojų taupymas ir įpročiai.

Dar viena ne gyvybės draudimo rūšis – kreditų draudimas, tačiau Lietuvai tai gana nauja draudimo rūšis.

Vykdant kreditų draudimą draudikas suteikia draudimo apsaugą draudėjui nuo galimų nuostolių, kuriuos pastarasis gali patirti dėl to, jog jo produkcijos pirkėjas neįvykdys savo prievolės, t.y. nesumokės už pateiktas prekes ir suteiktas paslaugas dėl savo nemokumo. Taigi draudimo  objektas yra debitorinis įsiskolinimas, atsiradęs pateikus prekes ir paslaugas.

Kreditų draudikai draudimo polisu garantuoja, jog draudėjo pirkėjui tapus nemokiam, prievolė vis tiek bus įvykdyta, t.y. draudėjas gaus draudimo išmoką ir nepatirs nuostolių. Draudėjui gali būti suteikiama apsauga ne tik tada, kai sutarties nevykdymas yra susijęs su ekonominėmis priežastimis, pavyzdžiui finansiniu įmonės nemokumu, bet ir tada, kai sutartis nevykdoma dėl politinių priežasčių: karo, pilietinių neramumų, streikų ar kitų valstybinės valdžios institucijų vykdomų priemonių.

Kreditų draudimas suteikia ne vien tik draudiminę apsaugą įvykus draudiminiam įvykiui, nuo kitų draudimo rūšių ji skiriasi tuo, kad:

·         padeda sukurti efektyvią kredito valdymo sistemą įmonėje;

·         kreditų draudimo bendrovės atlieka sudėtingą informacijos gavimo ir įvertinimo darbą bei atsako už savo pasiūlymus dėl kredito suteikimo;

·         kreditų draudimas padeda išvengti konfliktų tarp pirkėjų ir pardavėjų bei paspartina pinigų grįžimą.

Atsižvelgiant į draudžiamos sutarties pobūdį, yra skiriamos tokios kreditų draudimo rūšys:

·         komercinių kreditų draudimas – draudžiamos ilgalaikės sutartys, sudaromos šalies  viduje;

·         kreditų, skirtų gamybos priemonėms ar vartojimo prekėms įsigyti, draudimas – draudžiamos lizingo sutartys, sudaromos šalies viduje;

·         eksportų kreditų draudimas – draudžiamos tiek ilgalaikės, tiek trumpalaikės tarptautinės kredito sutartys ir kt.

Kreditų draudimą galima vykdyti labai plačiai, tačiau vienoje valstybėje veikia tik vienas ar keli kreditų draudikai, nes šiai veiklai plėtoti reikia didelio finansinio pajėgumo, specialaus profesinio pasirengimo. Be to, draudžiama rizika yra itin didelė, todėl dauguma privačių draudikų atsisako ją drausti. Paprastai valstybė steigia kreditų draudimo agentūrą, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti toje valstybėje gaminamos produkcijos eksportą ir apsaugoti nacionalinių investuotojų užsienyje interesus, tuo tikslu draudžiant eksporto sutartis ir valstybės ūkio subjektų užsienyje vykdomas investicijas.

Lietuvoje kreditų paslaugas teikia trys draudimo įmonės: “Lietuvos draudimo kreditų

draudimas”, “Būsto paskolų draudimas” ir “Lietuvos eksporto ir importo draudimas”.

Lietuvos kreditų draudimo rinkos kitimas 1999-2003 metais vaizduojamas 2.17 paveiksle.

2.17 pav. Kreditų draudimo rinkos kitimas 1999-2003m.

Šaltinis: www.vdpt.lt

Iš 2.17 paveikslo duomenų pastebime, kad kreditų draudimas Lietuvoje 2001 m. sudarė 3,9 proc. visų ne gyvybės draudimo įmokų, ir lyginant su 2000 m. buvo 0,3 proc. didesnis. 2003 m. lyginant su 2001 m. sumažėjo 1,2 proc. ir siekė 2,7 proc.

Apibendrinant šią darbo dalį galima teigti, kad geriausių perspektyvų šalies ne gyvybės draudimo rinkoje turi privalomasis transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimas. Įsigaliojęs TPCAD įstatymas daugiau nei 4 kartus padidino surenkamų šios draudimo grupės įmokų apimtis.

Mano nuomone, sausumos transporto priemonių draudimas bei turto draudimo įmokos turėtų didėti ateinančiais metais, kadangi dėl nemažėjančio nusikalstamumo šalyje, vis aktualesnė tampa turto saugumo problema. Kitų ne gyvybės draudimo grupių įmokų kitimui įtakos turės šalies gyventojų pajamų augimas, socialinio draudimo sistemos pokyčiai, bendra Lietuvos ūkio situacija.

3. NE GYVYBĖS DRAUDIMO SISTEMOS TOBULINIMAS IR PERSPEKTYVOS

3.1. Ne gyvybės draudimo pokyčiai Lietuvai tapus ES nare

Pastarieji metai Lietuvos ne gyvybės draudimo rinkai buvo reikšmingi daugeliu svarbių įvykių tarptautinėje bei vidaus politikoje. 2002 metais Lietuva pasirašė Stojimo į Europos sąjungą sutartį, sulaukė kvietimo tapti Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) nare. Šalyje įsigaliojo Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas. 2003 metų gegužės 29d. Lione, Prancūzijoje, vykusioje Žaliosios kortos sistemos narių asamblėjoje buvo priimtas sprendimas dėl Lietuvos narystės Tarptautinėje transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemoje. 2004 metais Lietuva tapo Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos nare, įstojo į Europos sąjungą.

Vadovaujantis Europos Sąjungos teisės aktais, Tarptautinės draudimo priežiūros institucijų asociacijos principais ir rekomendacijomis, Tarptautinio valiutos fondo geros skaidrumo praktikos finansų institucijų veikloje kodeksu, Europos Sąjungos, Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo ekspertų išvadomis, parengtas ir 2003 metų rugsėjo 18d, priimtas naujas Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas.

Pagrindinis naujojo Draudimo įstatymo tikslas - suderinti draudimo ir draudimo tarpininkavimo veiklą reglamentuojančias teisės normas su Europos Sąjungos teise ir panaikinti esamus ribojimus Lietuvos respublikos draudimo rinkai įsilieti į Europos Sąjungos vidaus rinką nuo įstojimo į Europos Sąjungą dienos. Numatoma Europos Sąjungos valstybių narių įmonių teisė teikti paslaugas neįsteigus (neįsteigus nei filialo, nei atstovybės) Lietuvos Respublikoje  bei teisė steigti filialus ir atstovybes Lietuvos Respublikoje, kurie bus prižiūrimi Europos sąjungos valstybės narės priežiūros institucijos. Analogiškos teisės veikti Europos Sąjungos valstybėse narėse suteikiamos ir Lietuvos draudimo įmonėms. Įstatymo priėmimas skatina draudimo paslaugų įvairovę, draudikų konkurenciją.

Įstatymas numato keletą naujovių: draudimo įmonėms keliami aukštesni Europos Sąjungos teisės numatyti finansiniai reikalavimai, įtvirtinamos nuostatos dėl draudimo įmonių, priklausančių įmonių grupei, detaliai reglamentuojama draudimo tarpininkų veikla, daugiau dėmesio skiriama atskiroms draudimo sutarčių rūšims, išplečiamos priežiūros institucijos teisės vartotojų apsaugos srityje.

Įvertinus naująjį Draudimo įstatymą, neabejotinai galima teigti, kad įstatymas yra labai modernus, įtvirtinantis Europos Sąjungos valstybėse pripažintus draudimo rinkos dalyvių veiklos reglamentavimo ir draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų apsaugos principus.        

Lietuvos ne gyvybės draudimo rinka po truputį baigia formavimosi stadiją, tačiau jos laukia ne mažas išbandymas - integracija į Europos Sąjungos rinką.

Taigi dabartiniu metu Lietuvoje draudimo veiklą turi teisę vykdyti LR Draudimo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta tvarka įsteigtos draudimo įmonės – akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės, Europos bendrovės, gavusios draudimo veiklos licenciją, kitų Europos sąjungos narių draudimo įmonės, Lietuvos Respublikoje įsteigti užsienio valstybių draudimo įmonių filialai, gavę leidimus draudimo veiklai.

Draudimo įmonių veikla skirstoma į draudimo veiklą, kapitalo investicinę bei kitą veiklą. Draudimo įstatyme ne gyvybės draudimo įmonių veikla nėra skiriama nuo gyvybės draudimo įmonių veiklos, jame bendrai sakoma, kad „draudimo įmonės negali užsiimti jokia kita komercine – ūkine veikla, išskyrus draudimo, perdraudimo bei su šia veikla susijusią veiklą. Perdraudimo veiklą Lietuvoje reglamentuoja LR Draudimo įstatymo 4 straipsnis, numatantis, kad draudimo veiklos licencija suteikia draudimo įmonei vykdyti perdraudimą, tačiau tik tos draudimo grupės, kurią ji vykdo tiesioginiame draudime.

Ne gyvybės draudimo įmonių kapitalo investicijos veiklos strategija yra svarbus klausimas, kadangi nuo to priklauso ne gyvybės draudimo įmonės priimtų įsipareigojimų draudėjų atžvilgiu vykdymas.

Pasak V.Čepinskio, D.Raškinio, draudimo įmonių, vykdančių draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, turto, laidavimo bei civilinės atsakomybės draudimą, kai investicijos turi būti kur kas likvidesnės nei gyvybės draudimą vykdančių įmonių, kadangi  minėtų autorių, šioms rūšims yra būdingi dideli faktinių nuostolių svyravimai ir kapitalo požiūriu draudimo įmonės prisiimtų įsipareigojimų vykdymui yra žymiai sunkiau prognozuojama.

   Ne gyvybės draudimo šakos grupė – kreditavimo draudimas – ypatinga tuo, kad šios grupės draudimą vykdanti draudimo įmonė negali vykdyti jokių kitų gyvybės ar ne gyvybės draudimo šakoms priskirtų grupių draudimo. Kredito draudimą vykdančios įmonės išskiriamos ir Europos Sąjungos direktyvomis. Kredito draudimą vykdančioms įmonėms apribota teisė vykdyti grupių draudimą priėmus direktyvą 87/343/EEB. Šia direktyva valstybės narės yra įpareigotos iškelti papildomus patikimumo reikalavimus jų teritorijose veikiančioms kredito draudimo įmonėms, t.y. didesnio kapitalo nustatymas  bei teisės vykdyti kitų grupių draudimą apribojimas.

Derybose su Europos Sąjunga draudimas priskiriamas dviems derybų pozicijoms - “Laisvė teikti paslaugas” ir “Laisvas kapitalas”. Pagrindinės Europos Sąjungos nuostatos, reglamentuojančios laisvę teikti paslaugas yra numatytos Europos Bendrijos steigimo sutarties 49-55 straipsniuose. Laisvo paslaugų teikimo nuostatos  taip pat yra glaudžiai susijusios su steigimosi teisės užtikrinimu; ją reglamentuoja Europos bendrijos steigimo sutarties 43-48 straipsniai.

Ne gyvybės draudimo srityje didžiąją dalį Europos Sąjungos teisyno nuostatų sudaro tokios direktyvos:

· trijų kartų ne gyvybės draudimo direktyvos (73/239/EEB, 88/357/EEB, 92/49/EEB);

· draudimo įmonių apskaitos direktyva (91/674/EEB);

· direktyvos dėl tam tikrų rizikų draudimo – pagalbos draudimo (84/641/EEB), teismo išlaidų draudimo (87/344/EEB), kredito draudimo (87/343/EEB);

· direktyva dėl perdraudimo (64/225/EEB);

· keturių kertų transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo direktyvos (72/166/EEB, 84/5/EEB, 90/232/EEB, 2000/26/EB).

·             Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare įgyvendinamos tam tikros direktyvų nuostatos, kurios lems esminius pokyčius draudimo reglamente.

Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, anksčiau minėtų nuostatų įsigaliojimas draudimo rinkai turės tiesioginės įtakos:

Ø                       Suvienodinus veiklos sąlygas užsienio ir vietos įmonėms tikėtina, kad bus didesnė paslaugų pasiūla. Tai turės teigiamos įtakos paslaugų kokybei ir bus geriau patenkinti draudėjų – fizinių ir juridinių asmenų poreikiai [32]. Be to išaugusi paslaugų rinka turės teigiamą įtaką ir kitoms verslo struktūroms.

Ø                       Šiuo metu daugelio Lietuvos draudimo įmonių veikla yra labiau reguliuojama nei Europos Sąjungoje, taigi tam tikrų nuostatų panaikinimas, (pvz. reikalaujančių išankstinio draudimo taisyklių, įmokų tarifo patvirtinimo) turės teigiamą poveikį draudimo įmonėms.

Ø                       Po įstojimo į Europos Sąjungą, Lietuvos draudimo įmonių apskaitai taikomi didesni reikalavimai. Kiekvienam finansinių metų ketvirčiui pasibaigus, rengiama tarpinė finansinė atskaitomybė, kurią sudaro balansas, pelno (nuostolio) ataskaita ir nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita. Draudimo įmonių metinę finansinę ataskaitą sudaro: balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, pinigų srautų ataskaita, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita, aiškinamasis raštas [7]. Griežtesni reikalavimai draudimo įmonių apskaitai sudarys galimybę ir draudėjams ir draudimo tarpininkams tiksliau įvertinti įmonės finansinę padėtį bei palyginti su kitais rinkos dalyviais.

Valstybėje narėje norint imtis ne gyvybės draudimo veiklos ir ją vykdyti bus reikalaujama turėti bendrųjų, komercinių arba profesinių žinių ir gebėjimų. Tokia valstybė narė pakankamu tokių žinių ar gebėjimų įrodymu laikys tai, kad viena iš atitinkamos veiklos rūšių buvo vykdoma kitoje valstybėje narėje tam tikrą laikotarpį (įgyvendinamas abipusio pripažinimo principas), taip pat reikalavimas, kad draudimo ir perdraudimo tarpininkai būtų registruoti savo kilmės šalyje ir turėtų profesinės civilinės atsakomybės draudimą arba atitinkamą finansinę garantiją (1 000 000 eurų  vienos žalos atveju arba 1 500 000 eurų už žalas per vienerius metus) užtikrins teikiamų paslaugų kokybę ir draudėjų interesų apsaugą bei suteiks galimybę veikti kitose Europos sąjungos šalyse [32].

Padidėjus konkurencijai Lietuvos įmonių padėtis dėl mažesnio finansinio pajėgumo, silpniau išplėtotų paslaugų taps santykinai mažiau palanki. Taigi, pasirengimas narystei yra susijęs su neišvengiamomis prisitaikymo išlaidomis, tačiau tikėtina, kad šių investicijų nauda daugeliu atveju išryškės ilgainiui, t.y. išaugs Lietuvos įmonių konkurencingumas ir taip bus sudarytos prielaidos stiprėti ekonomikai.

Transporto priemonių  civilinės atsakomybės privalomasis draudimas (TPCAD) yra vienas iš Europos Sąjungos teisyno nuostatų reikalavimų. Šiuo metu yra keturios TPCAD direktyvos (72/166/EEB,  84/5/EEB,  90/232/EEB,  2000/26/EEB).

Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, su TPCAD  direktyvų nuostatomis suderintos  ir nustatytos minimalios draudimo sumos: 100 000 eurų žalos turtui atveju, 500 000 eurų žalos asmeniui ir 500 eurų moralinės žalos atveju.

Nuo narystės Europos Sąjungoje datos Lietuva perėmė ir taiko tam tikras nuostatas. Pagrindinės jų būtų šios:

·        Netikrinamas transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje, civilinės atsakomybės draudimas bei transporto priemonių, kurių  įprastinė buvimo vieta yra trečiosios valstybės teritorija ir kurios įvažiuoja į jų teritoriją iš kitos valstybės narės, draudimas;

·        Transporto priemonės, kurių įprastinė buvimo vieta yra trečioje valstybėje arba neeuropinėje valstybės narės teritorijoje, prieš įvažiuodamos į Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties galiojimo teritoriją, privalo turėti galiojančią žaliąją kortą arba pasienio draudimo pažymėjimą, patvirtinančius, kad ta transporto priemonė yra apdrausta;

·        Visos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys vienos įmokos pagrindu galioja visoje Bendrijos teritorijoje ir tos pačios įmokos pagrindu garantuoja kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudiminę apsaugą, kurios reikalauja tos šalies įstatymai, arba draudiminę apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė;

·        Draudimo įmonės, vykdančios veiklą paslaugų teikimo neįsisteigus būdu, privalo tapti šalies motorinio biuro narėmis, tačiau iš jų negali būti reikalaujama, kad tokios įmonės mokėtų valstybės, kurioje teikiamos draudimo paslaugos, biurui kitokius įnašus arba mokėjimus nei tuos, kurie apskaičiuojami tokiu pačiu būdu kaip mokėjimai ir įnašai, kuriuos moka draudimo įmonės, įsteigtos ir vykdančios TPCAD toje valstybėje, nurodant jos pajamas, gautas šioje valstybėje narėje iš draudimo įmokų, arba nurodant ten vykdomo šios draudimo grupės rizikų skaičių;

·        Draudimo įmonės, vykdančios veiklą paslaugų teikimo būdu , privalo paskirti atstovą, kurio nuolatinė buveinė būtų tos valstybės teritorijoje ir kuris rinktų visą reikalingą informaciją, susijusią su reikalavimais atlyginti žalą; be to, šiam atstovui turi būti suteikti pakankami įgaliojimai, kad jis galėtų atstovauti draudimo įmonei;

·        Draudimo įmonė, ketinanti vykdyti veiklą paslaugų teikimo būdu, siekdama gauti licenciją tokiai veiklai, privalo pateikti informacijos apie paskirtą atstovą toje šalyje, kur bus teikiamos paslaugos, bei apie dalyvavimą tos šalies nacionaliniame biure ir garantiniame fonde.

Dabartiniai teisės aktai, reglamentuojantys draudimo veiklą, yra suderinti su didele dalimi Europos sąjungos nuostatų, ypač tai galima pasakyti apie draudimo įmonių finansinę veiklą reglamentuojančias nuostatas.

3.2. Veiksniai, sąlygojantys ne gyvybės

draudimo rinkos augimą

Analizuojant ne gyvybės draudimo rinką,  veiksnių, įtakojančių spartesnį draudimo rinkos augimą,  įvairių autorių traktuojami  skirtingai.

Magistranto nuomone, tikslingiausia veiksnius grupuoja ir išskiria D.Raškinis (2000). Jis  siūlo draudimų veiklą įtakojančius veiksnius skirti į:

·         išorinius (makroekonominius);

·         vidinius (mikroekonominius).

   Išoriniai veiksniai formuoja sąlygas ir aplinką, kurioje plėtojama draudimo veikla, tai:

1)          Ekonominis šalies išsivystymo lygis;

2)          Socialinio draudimo sistema;

3)          Ekonominė-teisinė aplinka;

4)          Demografinė situacija, papročiai;

Svarbiausius ne gyvybės draudimo rinkos augimą sąlygojančių makroekonominių veiksnių yra bendras ūkio augimas: gera perkamoji galia, bendrojo vidaus produkto didėjimas.

3.1 paveiksle matome, kad bendrasis vidaus produktas 2000- 2004 m. didėja. Spartus BVP augimas  susijęs su padidėjusia visų ūkio sričių, tame tarpe ir draudimo,  plėtra. Pagal šiuos rodiklius prognozuojant ne gyvybės draudimo veiklą, nustatysime ne gyvybės draudimo perspektyvas.

3.1 pav. Realus bendrojo vidaus produkto augimas Lietuvoje 1999 - 2004m. (Šaltinis:www.std.lt)

2002m., privalomojo TPCAD įvedimas sąlygojo staigų ne gyvybės draudimo tankio, prasiskverbimo ir išsiplėtimo rodiklių augimą.   

Reiškinio kitimo tendencijai išsiaiškinti, naudosiu eksponentinį dinamikos eilučių išlyginimo metodą.

Lietuvos ne gyvybės draudimo įmokų, tenkančių vienam gyventojui surinkimo prognozavimas   2005m. pateikiamas 22 paveiksle.

3.2 pav. Lietuvos ne gyvybės draudimo tankio  rodiklio prognozės 2005 m.

Atlikus eksponentinį dinamikos eilučių išlyginimo analizę, gautas rezultatas, kad 2005  metais Lietuvos ne gyvybės draudimo tankio rodiklis padidės iki 189,51 Lt. vienam Lietuvos gyventojui. Tai yra 21,02 Lt daugiau nei 2004m.

Dar vienas itin svarbus ne gyvybės draudimo rodiklis yra ne gyvybės draudimo rinkos dydis lyginant ją su bendruoju vidaus produktu t.y. draudimo prasiskverbimas. Šio rodiklio prognozė  2005 m. pateikta 3.3 paveiksle.

3.3    pav. Lietuvos ne gyvybės draudimo rinkos prasiskverbimo rodiklio

 prognozė 2005 m.

Lietuvos ne gyvybės draudimo išsiplėtimo kitimo prognozė 2005 m.  pavaizduotos 3.4 paveiksle.

3.4 pav. Lietuvos ne gyvybės draudimo išsiplėtimo prognozė 2005 m.

Draudimo tankio, draudimo prasiskverbimo ir išsiplėtimo rodiklių prognozė patvirtina, kad Lietuvos ne gyvybės draudimo rinka yra besiformavimo stadijoje. Apskaičiuoti rodikliai ne gyvybės draudimo šakai Lietuvoje yra žymiai mažesni už atitinkamus Vakarų valstybių rodiklius. Tačiau Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą  Lietuvos ne gyvybės draudimo rinka turi didelį potencialą augti.

Tačiau ne gyvybės draudimo rinkos augimas priklauso ir nuo daugelio kitų veiksnių. Vienas iš jų mokesčių rūšys, dydis ir lengvatos, taikomos draudimo veiklos vykdytojams bei draudikams, taip pat gali būti reikšminga paskata ne gyvybės draudimo rinkos augimui.

Teisinė sistema apima visas nuostatas, tiesiogiai ir netiesiogiai susijusias su draudimu. Tiesiogiai draudimo veiklą lemia Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymas, Europos Sąjungos direktyvos, netiesiogiai draudimo veiklą įtakoja civilinės atsakomybės, Vartotojų apsaugos įstatymas.

Demografiniai veiksniai šalies ne gyvybės draudimo rinkos augimui turi dvejopą poveikį. Šalies gyventojų skaičiaus ir struktūros pokyčiai yra tiesiogiai susiję su paklausos draudimo produktams pasikeitimu. Lietuvos gyventojų skaičiui pastaraisiais metais būdingos tendencijos dėl vis mažėjančio gimstamumo bei didėjančio emigruojančių skaičiaus.

Draudimo rinkos augimą įtakoja daugelis visuomeninio vystymosi aspektų. Vienas reikšmingiausių veiksnių, skatinančių ne gyvybės draudimo rinkos augimą pasak V. Kindurio ir Ž. Simavičienės yra saugumo poreikio visuomenėje didėjimą, sugebėjimą suvokti ir įvertinti aplinkos rizikas, rūpinimosi savo sveikata didėjimą ir pan.

Ne gyvybės draudimo plėtra priklauso ir nuo vidinių veiksnių, t.y. įmonių veiklos organizavimo principų.

Vidiniai veiksniai apima konkrečius ne gyvybės draudimo veiklos aspektus:

1)          akcininkų ir kitų draudimo įmonės rizikos grupių interesai;

2)          verslo strategijos;

3)          draudimo veiklos operacijų stabilumas;

4)          draudimo įmonės finansinė būklė;

5)          perdraudimo politika;

6)          rizikų klientų atranka;

7)          įvykių aptarnavimas;

8)          mokumo įvertinimo pagrindai ir valstybinis reguliavimas;

9)          investavimo politika ir normatyvų vykdymas;

10)      konkurencija;

11)      draudimo tarpininkų veikla.

Didelis dėmesys, vertinant ne gyvybės draudimo įmones yra jų finansinė analizė: įmonės likvidumas, mokumas, turto pelningumas, nuosavo kapitalo grąža, įmonės finansinė nepriklausomybė.

Lietuvos ne gyvybės draudimo įmonių finansinei analizei atlikti naudojami tik 2002  m. ir 2003 m. duomenys, nes tik dviejų metų įmonių balansus ir pelno (nuostolio) ataskaitas pateikia Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba. Ankstesnių metų duomenų nėra.

Draudimo įmonių veiklos pokyčiams vertinti skaičiuojamas nuostolingumo koeficientas, kurio didelę dalį uždirbtų draudimo įmokų sudaro išlaidos; mokumo koeficientas  (nuosavo turto ir įsipareigojimų santykis); turto pelningumas (grynojo ir viso pelno procentinė išraiška).

Rodiklių skaičiavimai  ne gyvybės draudimo įmonėse 2001-2002m  pateikti 2 lentelėje.

Išanalizavus 2 lentelės duomenis, matome, kad visų ne gyvybės draudimo įmonių vidutinis nuostolingumas 2002m.  buvo 38,36 proc. Lyginant 2002m. su 2001m., matome, kad vidutinis nuostolingumo koeficientas padidėjo 3,55 proc. punkto. 2002 metais jį pastebimai padidino UAB “ Baltic Polis”,UAB “BTA draudimas”, UAB “IF draudimas”, UAB “Legela”,  AB “Lietuvos draudimas”, „Snoro garantas“

2 lentelė.

Lietuvos ne gyvybės draudimo įmonių finansiniai rodikliai 2001-2002 m.

Eil.	Draudimo įmonės pavadinimas	Nuostolingumo koef.		Mokumo koef.		Turto pelningumas
Nr.		2001	2002	2001	2002	2001	2002
1	UAB BALTIC POLIS	38.21	48.67	1.28	4.19	0.32	5.30
2	UAB BALTIJOS GARANTAS	24.69	26.40	5.35	2.33	6.06	9.32
3	UAB BALTIK GARANT	17.94	18.82	4.80	5.20	7.28	4.99
4	UAB BALTIKUMS DRAUDIMAS	26.48	35.49	0.35	0.32	0.50	1.80
5	UAB BTA DRAUDIMAS	2.00	18.88	7.91	1.87	5.94	-10.21
6	UAB BŪSTO PASKOLŲ DRAUDIMAS	0.00	0.00	2.64	0.93	0.97	2.62
7	UAB ERGO LIETUVA	60.33	47.84	0.71	0.76	0.30	0.26
8	UAB IF DRAUDIMAS	12.32	57.34	3.22	5.08	-19.80	-12.05
9	UAB INDUSTRIJOS GARANTAS	42.50	27.60	5.85	7.98	0.31	3.80
10	UAB LAMANTINAS	32.89	20.24	1.56	1.03	31.26	25.32
11	UAB LAVISOS  GARANTAS	50.15	35.97	8.57	3.27	4.68	5.76
12	UAB LEGELA	14.66	44.06	16.47	2.98	3.69	-3.16
13	AB LIETUVOS DRAUDIMAS	32.37	41.99	“…”	13.38	“…”	1.63
14	UAB LIETUVOS DRAUDIMO KREDITŲ DRAUDIMAS	75.79	77.90	5.19	5.65	7.84	9.27
15	UAB LIETUVOS EKSPORTO IR IMPORTO DRAUDIMAS	37.62	29.83	11.55	12.21	7.40	2.19
16	UAB LINDRA	32.35	24.68	0.86	1.06	0.57	-1.58
17	UAB NORD/LB DRAUDIMAS	43.09	35.61	3.34	4.36	7.65	4.78
18	UAB SEESAM LIETUVA	26.93	33.40	0.55	1.82	-14.32	-12.53
19	SNORO GARANTAS	56.34	65.73	0.36	0.92	10.75	3.19
	Vidutiniškai	34.81	38.36	4.48	3.96	3.41	2.14

“…”. – nėra duomenų.

Išanalizavus 2 lentelės duomenis, matome, kad visų ne gyvybės draudimo įmonių vidutinis nuostolingumas 2002m.  buvo 38,36 proc. Lyginant 2002m. su 2001m., matome, kad vidutinis nuostolingumo koeficientas padidėjo 3,55 proc. punkto. 2002 metais jį pastebimai padidino UAB “ Baltic Polis”,UAB “BTA draudimas”, UAB “IF draudimas”, UAB “Legela”,  AB “Lietuvos draudimas”, „Snoro garantas“.

Vidutinis Lietuvos ne gyvybės draudimo įmonių mokumo koeficientas 2002 metus lyginant su 2001 metais sumažėjo 0,52 proc. punkto. Tai sąlygojo UAB „Baltijos garanto“, UAB “ BTA Draudimo“, UAB  „Lavisos garanto“, UAB  „Legelos“ ryškus  mokumo  sumažėjimas.

Normaliu įmonės egzistavimo atveju, mokumo koeficientas neturėtų viršyti 1.

Lietuvos ne gyvybės draudimo įmonės susiduria su mokumo problemomis. Tai UAB „Baltikums draudimas“,UAB “Būsto paskolų draudimas”, UAB “Ergo Lietuva”, „Snoro garantas“. Jų mokumo koeficientas 2002 metais buvo mažesnis nei 1.

Pakankamai aukštu mokumo lygiu išsiskiria UAB „Lietuvos eksporto ir importo draudimas“, AB „Lietuvos draudimas“, UAB „Industrijos garantas“.

 Net 5 ne gyvybės draudimo įmonės 2002 metais patyrė nuostolių. Todėl gautas neigiamas turto pelningumo rodiklis. Gan aukštu turto pelningumu pasižymi UAB „Lamantinas“, UAB „Baltijos garantas“, UAB „Lavisos garantas“, UAB „Baltic polis“.

Nuostolingumo rodiklį galima apskaičiuoti ne gyvybės draudimo grupėse. Skaičiavimas pateiktas 3 lentelėje.

3 lentelė

Lietuvos ne gyvybės draudimo šakos nuostolingumo rodiklis

2001-2002 metais pagal draudimo grupes

Eil. Nr.	Draudimo grupė	2001	2002
1.	Bendroji civilinė atsakomybė	19,76	29,01
2.	Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų	22,80	29,16
3.	Draudimas ligos atveju	18,66	16,92
4.	Finansinių nuostolių draudimas	2,84	15,80
5.	Geležinkelio draudimas	0,00	0,00
6.	Kredito draudimas	57,86	48,99
7.	Laidavimo draudimas	39,82	27,67
8.	Laivų civilinės atsakomybės draudimas	0,00	0,00
9.	Laivų draudimas	164,86	104,19
10.	Sausumos TPCAD	35,62	33,18
11.	Sausumos TP draudimas	48,86	64,85
12.	Skraidymo aparatų civilinės atsakomybės draudimas	0,15	0,00
13.	Skraidymo aparatų draudimas	4,06	58,26
14.	Teismo išlaidų draudimas	0,00	0,00
15.	Turto draudimas	24,55	28,93
16.	Vežamų krovinių draudimas	25,60	51,08
17.	Pagalbos draudimas	66,15	18,22

2002 metais sumažėjusį ne gyvybės draudimo augimo rodiklį lėmė, sumažėjęs laivų draudimo, sausumos TPCAD, skraidymo aparatų draudimas. Tačiau, kaip teigia, kad ne gyvybės draudimo nuostolingumą auga, nes Vakarų Europos šalyse šis rodiklis siekia net 75 procentus.

Vertinant ne gyvybės draudimo įmonių finansinę  būklę, reikalinga skaičiuoti ir kitus rodiklius, minėtus pirmoje darbo dalyje, rodančius bendrovių patikimumą, tačiau Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos pateikiamos informacijos įmonių likvidumui ir veiklos rizikuojamus apskaičiuoti nepakanka.

Siekdamos išlikti rinkoje, Lietuvos ne gyvybės draudimo bendrovės privalo ypatingą dėmesį skirti draudžiamų rizikų atrankai bei perimamų rizikų įvertinimui. G.Labutis pažymi, kad bendrovės turi drausti tik gerai pažįstamas rizikas bei nesudarinėti stambių sutarčių su abejotinos reputacijos asmenimis [42, p.13]. Anot D.Raškinio, draudimo rizikų atranka taps ypatingai svarbus veiksnys draudimo įmonės išlikimui.

Ne gyvybės draudimo įmonių tolesnės veiklos perspektyvos priklauso ir nuo sėkmingo investavimo. Draudimo įmonių investicinė veikla tiesiogiai priklauso nuo šalyje galiojančių nuostatų. Ilgą laiką draudimo bendrovės funkcionavo be įstatymų bazės, reglamentuojančios jų finansinę veiklą, sukauptų lėšų  investavimo kryptys bei dydžiai nebuvo teisiškai reglamentuoti, todėl daugumos bendrovių investicinė politika nebuvo pakankamai efektyvi.

Būtina reglamentuoti draudimo įmonių investicinę veiklą, kad pinigai nebūtų per daug rizikingai investuojami, tačiau per daug suvaržyta draudimo bendrovių investicinė veikla mažina jų finansinį pajėgumą, be to į draudimo rinką ateina stambios užsienio bendrovės, kurios turėdamos didesnius finansinius rezervus ir galimybes gali sužlugdyti vietines bendroves.

Draudimo brokerių veikla daro didelę įtaką ne gyvybės draudimo rinkos pokyčiams. Bendradarbiaudami su daugeliu draudimo įmonių bei draudėjais, draudimo brokeriai gan tiksliai numato rinkos pokyčius, naujų draudimo paslaugų poreikį. Todėl jie gali konsultuoti ir draudimo įmones, ir institucijas, rengiančias vyriausybinius dokumentus, nutarimus draudimo klausimais.

Konkurencijos poveikis ne gyvybės draudimo rinkos augimui yra nevienareikšmis. Konkurencijos didėjimas skatina draudimo įmones ieškoti efektyvesnių veiklos metodų, pelningesnių bei saugesnių investavimo galimybių, o kartu ir rezervų, iš kurių būtų galima sumažinti draudėjams siūlomų draudimo produktų kainas. Draudimo produktų kainos mažėjimas neigiamai veikia ne gyvybės draudimo rinkos augimą, jeigu yra kompensuojamos draudimo įmonių siūlomų produktų paklausos dėl kainų mažėjimo padidėjimu.

Ne gyvybės draudimo įmonės, atlikdamos nuostolių kompensavimo funkciją, apsaugo atskirus ūkio subjektus nuo atsitiktinio pobūdžio rizikų, kurių poveikis gali sudaryti neigiamą įtaką ne tik vienai įmonei, pramonės šakai, bet ir visai šalies ekonomikai. Neįmanoma prognozuoti nuostolių, kuriuos gali tekti patirti šalies ekonomikai dėl nelaimingų atsitikimų, stichinių nelaimių. Taigi turėtų nusistovėti tam tikra pusiausvyra tarp lėšų, patenkančių į draudikų disponuojamą fondą ir lėšų, grįžtančių draudiminių išmokų pavidalu. Tokiu atveju būtų galima teigti, kad ne gyvybės draudimo įmonės stabilizuoja šalies ekonomiką kompensuodamos ir paskirstydamos ūkio subjektų patirtus nuostolius, todėl yra garantuojama efektyvi ne gyvybės draudimo rinkos plėtra.

IŠVADOS

1. Studijuojant užsienio šalių literatūrą, randama įvairių ne gyvybės draudimą nusakančių sąvokų: ne gyvybės draudimas vadinamas bendruoju draudimu, turto draudimu, trumpo laikotarpio draudimo veikla. Lietuvoje sąvoka ne gyvybės draudimas pradėta naudoti 1996 m. priėmus Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymą, kuriame  buvo atskirtos dvi draudimo paslaugų šakos – gyvybės ir ne gyvybės draudimas.  Siekiant apibrėžti ne gyvybės draudimo sąvoką, apibrėžimo, kuris apimtų visas šios šakos draudimo paslaugų grupes, nėra. Kaip alternatyva darbe siūloma draudimą skirstyti ne į dvi šakas, kaip tai daroma ES ir Lietuvoje, bet į tris, vietoje ne gyvybės šakos išskiriant dvi šakas – turto ir civilinės atsakomybės, o ligų ir nelaimingų atsitikimų draudimo rūšis  perkeliant į gyvybės draudimo šaką.

3. Apdraustinų objektų įvairovė, draudiminės apsaugos apimties skirtumai, skirtingi draudimo sutarčių  sudarymo pagrindai, sukelia draudimo klasifikacijos būtinybę. Siekiant geriau suprasti ne gyvybės draudimo klasifikavimą darbe pateikiama  ne gyvybės draudimo klasifikacinė schema.

4. Lietuvos Respublikos Draudimo įstatyme ne gyvybės draudimo šakos skirstymas į grupes yra suderintas su ES Pirmojoje direktyvoje pateikiamą ne gyvybės draudimo klasifikaciją, tik Lietuvoje papildomai išskirta pagalbos draudimo grupė.

5. Atlikus Lietuvos ne gyvybės draudimo įmonių analizę pagal jų nuosavybę, pastebima, kad iš 18 ne gyvybės draudimo įmonių (2003m.) trys - privataus nacionalionio kapitalo, dvi - valstybinės, aštuonios - Vakarų kapitalo, keturios - rytų Europos kapitalo. Pastaraisiais metais Lietuvoje auga užsienio kapitalo įmonių skaičius. Į rinką ateina stambios Vakarų Europos įmonės. Tai vertinama dviem aspektais-užsienio bendrovės turi didelę patirtį draudimo srityje, tačiau tuo pačiu iš Lietuvos išvežamas gaunamas pelnas. Taigi visdėlto manoma, jog svaresnis yra pirmasis aspektas.

6. Lietuvos narystė Europos Sąjungoje sąlygoja ne gyvybės draudimo rinkos augą 15-20 proc.  Dar viena Lietuvos ne gyvybės draudimo paslaugų rinkoje pastebima  tendencija – draudimo įmonių ir bankų paslaugų integracija. Vystantis draudimo rinkai draudimo kompanijos ieško alternatyvių savo paslaugų pardavimo kanalų, o bankų aptarnaujami klientai domina draudimo įmones kaip potencialūs jų draudėjai.

7. Įvertinus šalies ne gyvybės draudimo situaciją skaičiuojami specifiniai draudimo įmonių rodikliai: ne gyvybės draudimo tankis, ne gyvybės draudimo prasiskverbimas bei ne gyvybės draudimo išsiplėtimas.  Šių  rodiklių analizė patvirtina, kad Lietuvos ne gyvybės draudimo rinka yra besiformavimo stadijoje. Stebėdami pagerėjusius 2002 m. ne gyvybės draudimo rodiklius, galime daryti išvadą, kad Lietuvos ne gyvybės draudimo rinka turi galimybes didėti.

   8.  Ne gyvybės draudimo rinkos augimą ateinančiais laikotarpiais sąlygos:

·   didėjantis vartotojų pasitikėjimas draudimo įmonėmis;

·   gerėjantys Lietuvos makroekonomikos rodikliai (BVP augimas, eksportas, didėjančios tiesioginės investicijos į svarbias ūkio šakas);

·   Lietuvos narystė Europos Sąjungoje.

9. Siekiant kuo išsamiau išanalizuoti Lietuvos draudimo rinkos struktūrą, būtina pavaizduoti ne gyvybės ir gyvybės draudimo pajamų ir išmokų lyginamąjį svorį visose draudimo išmokose. Atlikus analizę stebimas ryškus ne gyvybės draudimo šakos dominavimas.  Šis dominavimas draudimo rinkoje grindžiamas: didesne ne gyvybės draudimo šakos produktų paklausa, privalomu kai kurių ne gyvybės draudimo grupių sutarčių sudarymu, maža Lietuvos gyventojų perkamąja galia.

10    Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare įgyvendinamos tam tikros direktyvų nuostatos, kurios lems esminius pokyčius draudimo reglamente:

·      Galimybė naudotis steigimosi laisve.

·      Galimybė naudotis laisve teikti paslaugas.

·      Bendras leidimas vykdyti draudimo veiklą.

·      Kitų Europos sąjungos šalių  draudimo įmonių, kurios vykdys veiklą Lietuvoje per filialus ar naudodamosi  laisvo paslaugų teikimo režimu, veiklą prižiūrės tų šalių, kuriose jos yra įsteigtos, draudimo priežiūros tarnybos.

11. Analizuojant ne gyvybės draudimo rinką,  veiksniai,  įtakojantys spartesnį draudimo rinkos augimą, skirstomi į:

·   išorinius (makroekonominius);

·   vidinius (mikroekonominius).

   Išoriniai veiksniai formuoja sąlygas ir aplinką, kurioje plėtojama draudimo veikla, tai: ekonominis šalies išsivystymo lygis; socialinio draudimo sistema; ekonominė-teisinė aplinka; demografinė situacija, papročiai; socialinė situacija šalyje (visuomenės išsivystymo lygis);

Vidiniai veiksniai apima konkrečius ne gyvybės draudimo veiklos aspektus: akcininkų ir kitų draudimo įmonės rizikos grupių interesai; verslo strategijos; draudimo veiklos operacijų stabilumas; draudimo įmonės finansinė būklė; perdraudimo politika; rizikų klientų atranka; investavimo politika ir normatyvų vykdymas; konkurencija; kita.

   12. Remiantis atlikta analize, prognozuojama, jog ne gyvybės draudimo įmonių tolesnės perspektyvos priklauso nuo šių dalykų:

1) Siekdamos išlikti rinkoje, Lietuvos ne gyvybės draudimo bendrovės privalo ypatingą dėmesį skirti draudžiamų rizikų atrankai bei perimamų rizikų įvertinimui:

2) Ne gyvybės draudimo įmonių tolesnės veiklos perspektyvos priklauso ir nuo sėkmingo investavimo. Būtina reglamentuoti draudimo įmonių investicinę veiklą, kad pinigai nebūtų per daug rizikingai investuojami, tačiau per daug suvaržyta draudimo bendrovių investicinė veikla mažina jų finansinį pajėgumą, be to į draudimo rinką ateina stambios užsienio bendrovės, kurios turėdamos didesnius finansinius rezervus ir galimybes gali sužlugdyti vietines bendroves.

3) didelę įtaką ne gyvybės draudimo rinkos pokyčiams daro draudimo brokerių veikla. Bendradarbiaudami su daugeliu draudimo įmonių bei draudėjais, draudimo brokeriai gan tiksliai numato rinkos pokyčius, naujų draudimo paslaugų poreikį. Todėl jie gali konsultuoti ir draudimo įmones, ir institucijas, rengiančias vyriausybinius dokumentus, nutarimus draudimo klausimais.

4) Konkurencijos poveikis. Jis ne gyvybės draudimo rinkos augimui yra nevienareikšmis. Konkurencijos didėjimas skatina draudimo įmones ieškoti efektyvesnių veiklos metodų, pelningesnių bei saugesnių investavimo galimybių, o kartu ir rezervų, iš kurių būtų galima sumažinti draudėjams siūlomų draudimo produktų kainas. Draudimo produktų kainos mažėjimas neigiamai veikia ne gyvybės draudimo rinkos augimą, jeigu yra kompensuojamos draudimo įmonių siūlomų produktų paklausos dėl kainų mažėjimo padidėjimu.

13. Perspektyvoje turėtų nusistovėti tam tikra pusiausvyra tarp lėšų, patenkančių į draudikų disponuojamą fondą ir lėšų, grįžtančių draudiminių išmokų pavidalu. Tokiu atveju būtų galima teigti, kad ne gyvybės draudimo įmonės stabilizuoja šalies ekonomiką kompensuodamos ir paskirstydamos ūkio subjektų patirtus nuostolius, todėl yra garantuojama efektyvi ne gyvybės draudimo rinkos plėtra.

РЕЗЮМЕ

ВИТАУТАС ДЖЯУГИС

Теоретические и практические аспекты нежизненного страхования.

Заключительная работа магистратурного обучения на литовском языке: 68 страниц, 24 картин, 3 таблицы, 46 источников литературы, 3 приложения, литовский язык.

КЛЮЧЕВЫЕ СЛОВА :нежизненное страхование, предприятия нежизненного страхования, страховая деятельность, страховой рынок, перестраховка, директивы Европейского Союза, Литва.

Объект исследования: нежизненное страхование.

Цель работы: рассмотрев и оценив деятельность нежизненного страховани в Литве, указать перспективы роста  нежизненного страхования.

Задачи:

1)      рассмотреть суть и определение  нежизненного страхования;

2)      рассмотреть  классификацию нежизненного страхования;

3)      проанализировать систему нежизненного страхования;

4)      осмотреть изменения нежизненного страхования в Литве после вступления в ЕС;

5)      установить факторы роста рынка;

6)      оценить перспективы нежизненного страхования.

Методы исследования, которыми руководствовались при исследовании рынка нежизненного страхования: описание, графический метод, анализ данных, систематизация и обобщение. При оценке перспектив рынка нежизненного страховани руководствовались методом аналитического выравнивания динамики строчек.

Для анализа нежизненного страхования в работе использовали законы Литовской Pеспублики, нормативные акты, которые регламентируют деятельность страхования, опирались на зоконоположения, соответствующие директивам ЕС. Проводя исследования, использовали статистические данные, собранные службой надзора страхования Литовской Республики, отражающие деятельность организаций нежизненного страхования.

В работе оценены решающие обстоятельства развития нежизненного страхования в стране, а также предъявлены предложения, учитывая эффективность рынка нежизненного страхования.

Время исследований: 1998-2000г.

 

LITERETŪROS  SĄRAŠAS

1.           Agricultural insurance. Meeting with Lithuanian Ministry of agriculture // KDK insurance company, 1999.

2.            Apie draudimo įmonę. http//idf.lt/apiep.htm.

3.           Bagdavičius J., Stankevičius P., Lukoševičius L.(1999). Ekonomikos terminai ir sąvokos. Vilnius.Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla.

4.           Benjamin B PH D.Fia (1997). General insurance // Institute of Actnaries and Faculty of Actuaries in Schotland.

5.            Bulovas E. Turto draudimas ir draudikų reikalavimai saugos priemonėms  //Rizikos faktorius. –1999 Nr. 5-6, 30-31p.

6.           BVP, BVP vienam gyventojui  http://std.lt/web/main.php?prent=367.

7.           Čepinskis J., Raškinis D., Stankevičius R., Šernius A.(1999). Draudimas.- Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros mokslo ir švietimo centras.

8.           Černius K. Pasaulis ir draudimas// Naujasis kapitalas. 1995 03 16-22, p. 10

9.           Deksnys V. Laidavimas lieka lietuviškos draudimo rinkos fenomenu //Lietuvos ryto priedas  Vartai.- 2001-04-30   10p.

10.        Draudimo įmonių veiklos statistika.

          http://vdpt.lt/lenta.phtml?par=2x1x1998_1x1998_4.

11.       Draudimo įmonių veiklos statistika.

http://vdpt.lt/lenta.phtml?par=2x1x1999_1x1999_4.

12.       Draudimo įmonių veiklos statistika.

 http://vdpt.lt/lenta.phtml?par=2x1x2000_1x2000_4.

13.       Draudimo įmonių veiklos statistika.

http://vdpt.lt/lenta.phtml?par=2x1x2001_1x2001_4.

14.       Draudimo įmonių veiklos statistika.

 http://vdpt.lt/lenta.phtml?par=2x1x2002_1x2002_4.

15.       Dzinkevičius A. Finansiniai koeficientai ir jų analizė

 http//finansai.tripod.com/koeficienti.htm.

16.        Finansų valdymo aktualijos. Ekonomika ir vadyba. Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga. Kaunas: Technologija, 2001.

17.        Genienė M., Čiulevičienė V.(1998). Bendroji ir žemės ūkio statistika.- Vilnius: Margi raštai.

18.        Giriūnas V. (2000). Užsienio investicijos skatina draudimo kompanijų augimą // Respublika.

19.        Girdzijauskas G. Draudimas. Kaunas: Vilniaus Universiteto Kauno humanitarinis fakultetas, 1999.

20.         Gronskis V.(1997). Prekinės verslininkystės rinka. Kaunas: Technologija.

21.       Kazlauskas G. Ar Lietuvos ne gyvybės draudimo rinką reguliuojanti teisinė bazė atitinka Europos Sąjungos keliamus reikalavimus?// Teisės apžvalga.- 2001.- Nr.5, 81-97p.

22.       Kindurys V. (2002). Draudimo paslaugų marketingas. Vilnius: Vilniaus Universiteto leidykla.

23.       Kindurys V. Ne gyvybės draudimo paslaugų verslas ir jo plėtojimo Lietuvoje problemos // Lietuvos ūkis. 2001 Nr. 1-2, 33-35 p.

24.        Kindurys  V. (2001). Lietuvos draudimo rinkos konkurencingumas bei globalizacijos ir integracijos poveikis jam.// Ekonomiks – 2001: Mokslo darbai.- Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

25.       Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų  ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas  http://3lrs.lt/cgi-bin/

26.       Lietuvos  Respublikos  Notariato  įstatymas                                                                       http://3lrs.lt/egi-bui/preps2?Condition1=1695&Condition2=.

27.       Lietuvos Respublikos Advoktūros įstatymas                                                             http://3lrs.lt/egi-bui/prcps2?Condition1=83535&Condition2=.

28.       Lietuvos Respublikos Audito įstatymas                                                                     http://3lrs.lt/egi-bui/prcps2?Condition1=59988&Condition2=.

29.       Lietuvos  Respublikos draudimo įstaymas 2003m. rugsėjis 18d. Nr IX-1737 http://3lrs.lt/cgi-bin/

30.       Maldeikienė A. Draudikai laukia ateities su viltimi. //Mokesčių žinios.- 2001-02-05 Nr.6 (208).-13p.

31.       Maldeikienė A. Turto draudimas // Verslo žinios.-2001-11-30.-3p.

32.       Narystė ES žada pokyčių draudimo reglamente. http://fillix.lt

33.       Nutarimas dėl draudimo įmonių finansinės atskaitomybės 2004m. vasario 3d.  http://vdpt.lt/dpk.nutarimai.phtml

34.       Raškinis D. (2000). Draudimo sistemos formavimas, Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą // Daktaro disertacija. – Socialiniai mokslai, vadyba. – Kaunas.

35.       Nečiūnienė L. Draudikai pasirengę pjauti gausesnį derlių.  Vadovo pasaulis// 2004-01-08 Nr.1.

36.       Rudzkis T. , Ponamoriovas A. Privalomas civilinės atsakomybės draudimas: prabanga ar būtinybė?// Justitia.- 2000.Nr.1 – 32-33p.

37.       Petniūnienė S. Kreditų draudimas // Vadovo pasaulis.- 2001, Nr.-1.-65-66p.

38.        Sipavičienė A. Emigracija iš Lietuvos 1990-2002m.: protų nutekėjimas, darbo paieška, prekyba žmonėmis. //http:mks.lms.lt/sekcijos/sociologija

39.       Simavičienė Ž. Draudimo verslo problemos ir perspektyvos Lietuvoje // Ekonomika ir vadyba.-  2000. Mokslo darbai.- Vilnius: Vilniaus universitetinė leidykla. 2000,-392-393p.

40.       Skietris D.(2000). Efektyvios Lietuvos draudimo rinkos plėtros prielaidos // Ekonomika ir vadyba. – 2000: Mokslo darbai. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

41.        Skrinskas R.G. Statistika: gimimai ir mirtys. http:vdu.lt/life/pv/STgm.htm

42.       Šliužas K. Perdraudimas padidins draudimo įmokas // Verslo žinios.– 2002 02 04. – 13 p.

43.       Šliužas K. Menkniekis, apsaugantis nuo didelės bėdos // Verslo žinios.-2001-11-14.-31p.

44.       Vasiliauskas V. Pokyčiai teisinėje aplinkoje.// http:vdpt.lt/apzvalga.metines.phtml/

45.       Vidutinis metinis gyventojų skaičius. http://std.lt/web/main.php.?parent=717.

46.       Балабанов Н.Т. (2002). Страхавание. Caнкт-Петербуг: Питер.

PRIEDAI

                                    Perdaryti imoniu pavadinimus, kai kuriuos ismesti                    1 priedas

Ne gyvybės draudimo įmonių sąrašas 2004m. sausio 1d. abėcėlės tvarka.

Eil. Nr.	Draudimo įmonės pavadinimas	Licencijos išdavimo data	Įstatinis  Kapitalas
1.	UAB BALTIC POLIS	1993-04-08	3.466.000
2.	UAB BALTIJOS GARANTAS	1991-10-23	3.500.000
3.	UAB BALTIK GARANT	1992-06-17	4.000.000
4.	UAB BALTIKUMS DRAUDIMAS	1996-01-03	5.600.519
5.	UAB BTA DRAUDIMAS	2000-01-11	3.000.000
6.	UAB BŪSTO PASKOLŲ DRAUDIMAS	1999-04-22	17.000.000
7.	UAB ERGO LIETUVA	1991-10-16	12.790.000
8.	UAB IF DRAUDIMAS	1999-12-21	5.100.000
9.	UAB INDUSTRIJOS GARANTAS	1997-04-17	7.500.000
10.	UAB LAMANTINAS	1994-09-19	3.000.000
11.	UAB LATVIJOS GARANTAS	1995-11-23	2.000.000
12.	UAB LEGELA	1993-10-21	2.000.000
13.	AB LIETUVOS DRAUDIMAS	1990-12-21	112.768.800
14.	UAB LIETUVOS DRAUDIMO KREDITŲ DRAUDIMAS	1994-06-29	7.000.000
15.	UAB LIETUVOS EKSPORTO IR IMPORTO DRAUDIMAS	1997-11-21	16.560.000
16.	UAB LINDRA	1993-07-30	9.000.000
17.	UAB NORD/LB DRAUDIMAS	1997-07-25	6.000.000
18.	UAB SEESAM LIETUVA	1998-05-05	3.500.000
19.	SNORO GARANTAS	1998-05-26	5.100.000

Šaltinis: http://www.vdpt.lt/imones.negyvybes.phtml

2 priedas

Lietuvos ne gyvybės draudimo įmonių gautos draudimo įmokos  1999-2003m.

		Gautos draudimo įmokos Lt
Draudimo rūšis			1999	2000	2001	2002	2003
Bendrosios
civilinės			24928,4	25606,8	18142,4	22244,1	26813,549
atsakomybės draudimas
Draudimas			13350,2	14474,6	16902,2	18513,3	41340,857
ligos
atveju
Draudimas
nuo			17438,5	15968,9	17602,8	20401,2	22512,3
nelaimingų
atsitikimų
Kredito			12706,1	12153,2	13546,6	17155,6	17935,536
Draudimas
Laidavimo			22453,9	27434,4	40421,9	44473	44925,928
draudimas
Laivų			9812,15	6769,77	2653,12	1934,71	4125,606
draudimas
Sausumos
transporto			92770,6	90254,5	96937,9	124046	148137,18
priemonių
draudimas
Sausumos			44345,2	48817,5	49668,1	230058	231502
TPCAD
Turto			81830,2	76045	76587,1	96253,1	103911,083
Draudimas
Kitos
draudimo			11953,3	18326,1	17262,8	26223,6	28321,5
grupės
Viso			331589	335851	349725	601303	669525,536

Šaltinis : http://www.vdpt.lt/lenta.phtm/

3 priedas

Lietuvos ne gyvybės draudimo įmonių  pasiskirstymas rinkoje  1998-2002m.

	Rinkos dalis %
Draudimo rūšis	1999	2000	2001	2002	2003
Bendrosios
civilinės	7,5	7,6	5,2	3,7	4,0
atsakomybės draudimas
Draudimas	4,0	4,3	4,8	3,1	6,2
ligos
atveju
Draudimas
nuo	5,3	4,8	5,0	3,4	3,4
nelaimingų
atsitikimų
Kredito	3,8	3,6	3,9	2,9	2,7
Draudimas
Laidavimo	6,8	8,2	11,6	7,4	6,7
draudimas
Laivų	2,96	2,02	0,76	0,32	0,62
draudimas
Sausumos
transporto	28,0	26,9	27,7	20,6	22,1
priemonių
draudimas
Sausumos	13,4	14,5	14,2	38,3	34,6
TPCAD
Turto	24,7	22,6	21,9	16,0	15,5
Draudimas
Kitos
draudimo	3,6	5,5	4,9	4,4	4,2
grupės
Viso	100	100	100	100	100